Ar žinote kodėl?
Giedrius KUPREVIČIUS
ČIURLIONIS VAIKŠČIOJO VIENAS…
Dabar, kai jau beveik negirdėti, kad kas kur minėtų Mikalojų Konstantiną Čiurlionį po pernai audringai paminėtų jo metinių, galima drąsiau pasisakyti apie to minėjimo pasekmes.
O man jos matosi tokios.
Didi meninė asmenybė gali būti viena ar kita proga pasauliui pristatoma kaip to ar kito krašto kultūros ansamb-lio dalis arba tik kaip solistas. Neseniai švęsdami Bedřicho Smetanos jubiliejų čekai pasirinko garsųjį kompozitorių kaip visos muzikinės kultūros dėmenį, per jį pasiūlė pasauliui visą čekų muzikinės kultūros paletę. Ir ne tik – sumaniai sugretino ir su literatūra, architektūra, mokslu, netgi politika. O mes susitelkėme į vieną asmenį ir visus metus kalbėjome tik apie jo kūrybą, dažnai Lietuvos vardą palikdami pabaigai. Dar, tikriausiai dėl svorio, jį susiejome su kitais europiečiais, lyg tam mūsų jubiliatui jo paties būtų per maža. Buvo visokių motyvuotų ir spekuliatyvių susiejimų su Vasilijaus Kandinskio, Arnoldo Schönbergo, Nikolajus Rericho, Boriso Pasternako ir kitų pasaulyje garsių menininkų kūryba. Visi jie nelietuviai. O lietuviškųjų paralelių tame metiniame jubiliato garbinime bemaž nebuvo. Šalia dažniausiai minėtų prof. Vytauto Landsbergio ir pianisto Roko Zubovo nebuvo girdėti nei Vydūno, nei Eduardo Mieželaičio ar Justino Marcinkevičiaus vardų, kurie kitaip, bet irgi pakankamai solidžiai susiejo savo kūrybą su MKČ. Tiesa, būta šiuolaikinių Čiurlionio kūrybos muzikinių adeptų, tačiau vėlgi – tai vis vienadieniai projektai, dažniau gana deklaratyviai susieti ne su MKČ esmėmis, o su jo vardo subkultūromis. Lietuva su ta daugybe jubiliejui dedikuotų renginių, o ypač su nutylėta daugiabriaune, Čiurlioniu vienaip ar kitaip įmozaikinta visa likusia kultūra liko gimtajame krašte ir niekaip nelydėjo Čiurlionio darbų sklaidos pasaulyje. Čiurlionis visus tuos metus po jį vaikščiojo vienas.
Viešai apie tokio kultūros izoliuotumo pavojų kalbėjau dar 2024 metais, kai jau buvo imta ruoštis jubiliejiniams MKČ metams. Sutinku, mano postįžvalgos nėra malonios ir bus jas puolančių, tačiau realybės nenuginčysi – jubiliejiniais MKČ metais pasauliui virtuoziškai uždarėme savos kultūros sklaidos duris, užuot po Čiurlionio skėčiu ją plačiu vajumi skleidę. Tokiu būdu dar stipriau įtvirtinome nuomonę, jog „tie lietuviai be Čiurlionio daugiau nieko ir neturi“. O ir tasai, pasirodo, istoriškai daugiau susietas su Lenkija ir Rusija nei su Lietuva…
Ši replika neapima MKČ jubiliejinių renginių analizės ir vertinimų – jų jau būta ir gal dar bus, jei nepasimiršo. Čia siekiau sužadinti nerimą ne dėl kultūros solistų, o dėl ansamblinės mūsų kultūros žinomumo pasaulyje. Ypač dabar, kai mažųjų kraštų menai būtent dėl savo unikalumo, plačiau nežinomos įvairovės ir savitumo kelia vis didesnį interesą. Solistų jubiliejai tada tampa smarkiomis progomis tokiam didesne įvairove ir vardais praturtintam tautinių kultūrų paradui, o ne vien kad ir genialaus vienišiaus ekskursijoms.
Summary
THE THIRD EAR: ČIURLIONIS WALKED ALONE…
In this reflective essay, composer Giedrius Kuprevičius examines the cultural impact of the 150th anniversary celebrations of Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. While acknowledging the significance of the jubilee, the author argues that Lithuania largely presented Čiurlionis as an isolated genius rather than using the occasion to showcase the broader landscape of Lithuanian culture. Comparing the Lithuanian approach with international examples, particularly the commemoration of Bedřich Smetana in the Czech Republic, Kuprevičius raises questions about cultural representation, national identity, and international visibility. The essay invites readers to consider whether the anniversary became a missed opportunity to present Lithuania’s cultural diversity to the world through the prism of its most celebrated artist.
INTERMEZZO:
KAIP STRAZDAS Į KŪRINĮ KELIAVO
Jau daug metų savo sode klausomės juodųjų strazdų giesmių. Pajutome jų įvairovę – kiekviena karta turi savų stilių, savų niuansų. Vienais metais giesmininkai pastovesni, gieda ilgiau ir su mažesnėmis pauzėmis, kitais – ilgai lavina balsus ir čiulba trumpomis frazėmis. Kiti čiulba pakaitomis su toliau esančiais kitais strazdais, tarsi susišneka.
Klausydamas tų giesmių vis prisimenu prancūzų kompozitorių ir ornitologą Olivier Messiaeną, dalį gyvenimo paskyrusį paukščių giedojimų tyrimams, šifruotėms ir kūrybinėms tų tyrimų inspiracijoms savo muzikoje. Visa tai gerai žinoma ir plačiai aprašyta tiek paties kompozitoriaus, tiek ir jo kūrybą analizavusių muzikologų darbuose.
Messiaenas turėjo labai jautrią klausą, leidusią jam gana tiksliai šifruoti įvairių paukščių čiulbėjimą. Turėta ir specialios technikos, metodikos, tačiau galimybės buvo labai ribotos. Pagrindinis įrankis buvo juostinis magnetofonas ir vėliau juo atliekama manipuliacija – juostelės greičio mažinimas, leidęs mechaniškai labai aukštus, vos girdimus žmogaus ausiai giesmių garsus transponuoti žemyn, po to šifruojant jų „melodijas“. Dabar, ypač atsiradus DI įskiepiams, muzikinės kompiuterinės programos tapo labai jautriais įrankiais visokių akustinių uždavinių sprendiniams. Tad, jausdamas didžiulę pagarbą didžiojo Meistro darbams, mūsiškų strazdų padrąsintas, ryžausi ir aš trumpam tapti kukliu ornitologu, bet jau apsiginklavęs pačiais moderniausiais įrankiais. Čia skelbiamas darbelis turi keletą etapų: giesmės „išvalymas“ nuo nereikalingų triukšmų ir fonų, jos transportavimas į kitą aukštį ir greitį, giesmės audioperkėlimas į natas ir – pagaliau – kūrybinė to proceso rezultatų studija. Tam pasitelkiau šiuo metu bene stipriausias ir neseniai iš esmės atnaujintas programas – „SpectraLayers Pro 12“, „WaveLab 12 Pro“ ir „Cubase 14 Pro“. Visos su paskutiniais atnaujinimais ir, žinoma, legalios. Vaizdo montaže regėsite tuos etapus rodomus telegrafiškai, išskyrus paskutinį – Olivier Messiaeną pagerbiantį – opusą, kuris bus paskelbtas vėliau.
Summary
INTERMEZZO: HOW A THRUSH FOUND ITS WAY INTO A MUSICAL COMPOSITION
Inspired by years of listening to blackbirds singing in his garden, composer Giedrius Kuprevičius reflects on a creative experiment that combines ornithology, contemporary technology and musical composition. Drawing parallels with the work of French composer and ornithologist Olivier Messiaen, the author explores how modern digital tools and artificial intelligence-assisted audio software can be used to analyse, transform and transcribe birdsong into musical material. The article outlines the stages of the process—from cleaning and processing field recordings to converting sound into notation and developing artistic ideas from the results. More than a technical account, it is a meditation on the relationship between nature, listening and musical creativity in the digital age.
APIE PRARASTOS INTONACIJOS ILGESĮ
Pataisykite, jei klystu, bet vis dažniau girdžiu muzikos kūrinius atliekant a p y t i k s l i a i, ypač dainuojamuosius. Lyg ir tos, gaidose surašytos, natos, bet klausa sako – tik b e v e i k tos.
Labai ryškiai tai pajutau klausydamasis (ir žiūrėdamas) LNOBT spektaklio – Benjamino Britteno operos „Vasarvidžio nakties sapnas“ – įrašo per LRT. Solistai pernelyg dažnai balansavo ant savo ir Britteno melodikos slenksčio, o ir ansambliai, vaikų choras skambėjo savotiškai. Girdėjau dar 3–4 tos operos interpretacijas kituose Europos teatruose, būta visokių, bet kompozitoriaus savastį kuriančio melodinio-intonacinio teksto visose laikytasi su didele pagarba tų surašytų natelių aukščiui. Čia ne kritika ar priekaištas, bet bendros, jau ir užsieniuose vis dažniau girdimos tendencijos konstatavimas.
Tiesa, šis mano pastebėjimas visiškai netaikytinas meistrams, kurie visais laikais itin jautriai girdi kompozitoriaus užrašytas gaidas. Neseniai teko kitais tikslais daugiau klausytis Marios Callas įrašų, tačiau galvodamas apie čia aprašomą situaciją itin įdėmiai sekiau, kaip operos diva „skaito“ kompozitorių užrašytą muzikinį tekstą. Nė viena nata nenuskambėjo pro šalį ar kaip nors arti jos! Vadinasi, tai įmanoma. Jonas Kaufmannas taipogi labai tiksliai seka užrašytos muzikos eilutę. Dažnai apytikslį dainavimą mėginama pateisinti „jausmu, įsijautimu, interpretacija, teatrališkumu“ ir kitokiais alibi. Deja, visa tai pramanai ir muzikinio sąmoningumo stoka, o gal tiesiog įsitikinimas, kad kompozitorių būtinai reikia pagerinti. Tikslumo stoka jau persimeta ir į stygininkų pasirodymus, ypač atliekant greito tempo muziką. Verta susirūpinti ir orkestro grupių derėjimu, vienos rūšies instrumentų tembrų spalva orkestre ir kitomis „smulkmenomis“, kurios bendro akustinio chaoso erdvėje vis labiau toleruojamos. Tiesa, ne apie visus kalba, tačiau apie tendenciją, kuri turėtų kelti nerimą.
Kaip ir apie kitą dalyką – masinio muzikavimo lygmenį. Štai, pavyzdžiui, Kauno dainų šventė. Kiek muzikinio antimuzikalumo vienoje vietoje! Kodėl „gražu“ baubimas ir rėkimas vietoj dainavimo, kodėl viskas tik forte ir fortissimo? Kodėl natos vėl tik apytiksliu tonu? Kodėl net muzikos kolektyvų vadovai daugiau dėmesio skiria vainikėliams, mosikavimams ir kažkokiam teatralizuotam entuziazmui, o ne muzikos dėmenų kokybei? Na, ir jau bemaž privalomos vizualizacijos, be kurių dabar muzikantams pasirodyti stačiai gėda. Visa skambanti muzika turi būti įpaveikslinta, įvideografinta, su šokiu vadinama aerobika priekyje ir nesuvokiamo lygio decibelais. Negi muzikos menas skirtas tik ekranams ir ausų kištukams?
Šios pastabos yra geros jau vien todėl, kad originalios – ar kur nors apie tai skaitėte? O jei rimtai – visi turime jausti atsakomybę, kai liečiamės prie nuo kitų menų besiskiriančios Muzikos, kad ir kokie įvairūs mūsų gebėjimai būtų. Jautra, pagarba, skonis, stilistikos išmanymas – vien juos pasitelkę galime smarkiai atkovoti garsinio meno pozicijas ne tik savo profesijose, bet ir vis dar muziką išmanančios publikos klausivaizdoje.