Tomas BAKUČIONIS
Turbūt nebus per skambiai pasakyta, kad naujasis Wolfgango Amadeaus Mozarto operos „Don Žuanas“ pastatymas mūsų Nacionaliniame operos ir baleto teatre tapo svarbiausiu sostinės kovo mėnesio muzikiniu įvykiu. Bilietai į premjerą visiems kovo spektakliams buvo seniai išparduoti. Pas mus vis dar nedažna kelių teatrų koprodukcija (šiuo atveju – bendras Graikijos nacionalinės operos, Danijos karališkosios operos, Geteborgo operos ir LNOBT pastatymas), ką mūsų teatras sėkmingai iš anksto iškomunikavo. Kitas „masalas“ – spektaklio režisierius, žymusis britas Johnas Fulljamesas. Scenografiją sukūrė Dickas Birdas, kostiumų dailininkė – Annemarie Woods, šviesų dailininkė – Fabiana Piccioli, choreografė – Maxine Braham. Premjerinius spektaklius dirigavo pastatymo muzikos vadovas vokietis Valentinas Egelis, kuris šiuo metu yra Kroatijos nacionalinės operos muzikos direktorius. Vis dėlto prisipažinsiu, kad į Kovo 9-osios spektaklį žingsniavau su nemenka skepsio a priori nuostata, nes kai kokioje nors „Mezzo“ kanalo rodomoje barokinėje operoje po sceną laksto ypatos skylėtais džinsais, paprastai jį išjungiu. Ką padarysi, kiekvienas turime teisę į konservatizmą…
Nepasakysiu nieko naujo: jei nebus tiesiog geros ir gerai atliekamos muzikos, nebus nei geros operos, nei operetės, kad ir kokią įmantrią, modernią, blizgančią, kinetišką ar tiesiog juodo fono scenografiją ar šokiruojančius režisūrinius triukus sumąstysite… Kita vertus, gerai parengta muzikinė dalis dažniausiai bus atspari blogiems režisūriniams ar scenografiniams sprendiniams. Vis dėlto trečiasis premjerinis spektaklis kovo 9-ąją didele dalimi išankstinį skepsį nuvijo. Per daug nešokiravo operos veiksmui pasirinktas ekonominės klasės viešbutukas ir net tai, kai pirmojo veiksmo pradžioje perdurtą Komandorą tiesiog vilkte nuvilko į kažkurį kambarį (suprask, kaip kino trileryje – laikinai paslėpė nusikaltimo pėdsakus). Tiesa, antrojo veiksmo skerdyklos scena (vietoje įprastinės fabulos kapinių) su kabančiu Komandoro lavonu gal daug ką ir šokiravo, bet čia esmė net ne šokiravimas. Aš ją supratau kaip pigų režisieriaus triuką – įpinti grynai kriminalinio trilerio elementą ir taip sudirginti „kultūros vartotojo“ nervus. Tai nėra smerktina šiais visuotinio vartojimo ir paslaugų teikimo laikais, tačiau kai tokie triukai iškrinta iš viso operos dramaturgijos konteksto beigi neatsako į svarbius klausimus „kam ir kodėl“, lieka tik užsimerkti ir klausytis genialios Mozarto muzikos ir puikaus atlikimo.
Johnas Fulljamesas, pristatydamas savo režisuotą spektaklį, kalbėjo, kad kūrinys, iš pirmo žvilgsnio atrodantis kaip komedija, iš tikrųjų yra gilus pasakojimas apie mirtį (tuomet kuo dėta ta skerdykla?). Režisieriaus sugretinimą geriausiai atspindi žanro įvardijimas – dramma giocoso (it. žaisminga drama), nors pats kompozitorius savo kūrinį pavadino komiška opera. Tačiau Mozarto muzikoje slypi galingas žaismingos dramos kontrastų užtaisas – kiekviename genijaus opuse šalia džiaugsmu spinduliuojančių mažorinių akordų visada įkris koks dramatiškas sumažintas trigarsis ar verksminga mažoji sekunda. Taip, tai yra paprastoji, kaip dukart du – keturi, klasika, ir tai absoliučiai genialu, nes geriau tiesiog niekas nesugalvojo… Šalia to „Don Žuane“ girdime tikrai turtingą ir pakankamai sudėtingą orkestruotę – visi sudvejinti mediniai pučiamieji, stipri varinių pučiamųjų sekcija, timpanai, mandolina, rečitatyvai būdavo palydimi klavesinu arba Mozarto laikų ankstyvuoju fortepijonu. Net po operos premjeros 1787-ųjų rudenį Prahoje operos žinovai ir atlikėjai dalinosi įspūdžiais, kad nieko panašaus anksčiau nebuvo girdėję ir kad ši opera yra labai sudėtinga atlikti.
Jaunosios kartos dirigentas Valentinas Egelis visą orkestrinę medžiagą, atskirų dalių tempus, bendrą muzikos slinktį, santykius su solistais sudėstė tikrai subalansuotai, sakyčiau – tobulai. Širdis ir klausa džiaugiasi, kai mūsų teatro orkestras taip preciziškai, raiškiai ir barokiškai artikuliuotai griežia Mozartą. Komplimentų nusipelnė teatro pianistas Justas Čeponis, akompanavęs labai svarbų partitūros segmentą – rečitatyvus – Mozarto epochos hamerklavyru. Jis, gerai įvaldęs instrumento specifiką, tai darė virtuoziškai, stilingai, idealiai sekdamas solistus. Tačiau mano ausims akordai daug kur buvo per trumpi „sausai“ teatro akustikai, be to, prie hamerklavyro rečitatyvams palydėti labai tiktų ir violončelė, palaikanti harmoninio boso liniją. Nežinau, kodėl dirigentas eliminavo violončelę iš rečitatyvų akompanimento, nes kituose pastatymuose ji naudojama ir akustiškai tai tikrai pasiteisina. Bet galgi muzikos vadovai apie tai dar pagalvos ir rudeniniuose spektakliuose šią akustinę spragą užpildys?
Kovo 9-ąją, sekmadienį, scenoje dainavo Steponas Zonys (Don Žuanas), Raimundas Juzuitis (Leporelas), Kseniya Bakhritdinova (Dona Ana), Tomas Pavilionis (Don Otavio), Gabrielė Bukinė (Dona Elvyra), Monika Pleškytė (Cerlina), Joris Rubinovas (Mazetas), Liudas Norvaišas (Komandoras). Ir vėl galima tik pasidžiaugti – puikūs mocartiški balsai, gera sceninė plastika, nors choreografija yra sulaukusi tam tikros kritikos. Šioje vietoje tik pastebėčiau, kad nelogiška iš Don Žuano personažo tikėtis tokios pat judrios choreografinės plastikos kaip iš jo tarno Leporelo, juk jis – Don Giovanni… Kai kuriose arijose su dirigento užduotais maksimaliais tempais solistai tvarkėsi sunkokai (bet susitvarkė!), pavyzdžiui, garsiojoje Don Žuano „šampaninėje“ arijoje iš pirmojo veiksmo „???“ Tačiau šios operos veiksmas yra būtent toks, su ekstremaliais kraštutinumais ir „seksgigantinėmis“ perversijomis („o Ispanijoje tūkstantis trys“ [Don Žuano mylėtos gražuolės]), kaip dainuojama įžymiojoje 1-ojo veiksmo Leporelo arijoje „Madamina, il catalogo è questo“. Abejojantiems dramaturgine tempų (būtent labai ekstremalių) svarba, siūlyčiau paklausyti, mano vertinimu, vieną geriausių kada nors girdėtų „Don Žuano“ atlikimų – Johno Elioto Gardinerio 1994 metais diriguotą pusiau sceninę versiją Nyderlandų festivalyje (https://www.youtube.com/watch?v=gBgnuxif4fY&ab_channel=Hupjeflupje).
Grįžtant prie solistų, ne veltui paminėjau mocartiškus balsus, nes kompozitoriaus vokalinėse partijose slypi daug specifinių techninių tembrinių niuansų, kuriuos lemia daug Mozarto muzikinės kalbos elementų – artikuliacija, štrichai, „mažoji“ dinamika, instrumentiškumas (kai žmogaus balsas traktuojamas kaip instrumentas). Šia prasme iš šio stilistinio konteksto šiek tiek iškrito Kseniyos Bakhritdinovos vokalas (net neatsižvelgiant į tai, kad dainininkė tądien buvo pakimusi). Vis dėlto jos sukurtas Donos Anos personažas buvo stiprus, tačiau šį puikų dramatinį vokalą labiau girdžiu Verdi ar Puccini, bet ne Mozarto operose…
Šiandien madinga klausti (rinkodarininkų triukas), ar rekomenduotumėte prekę (paslaugą) savo draugams. Šiuo atveju – tikrai taip. Ne tik rekomenduočiau, bet ir darsyk su malonumu bei smalsumu pažiūrėsiu rudenį su kita solistų sudėtimi (bala nematė tos skerdyklos, užsimerksiu). Taigi, mūsų teatrą galime pasveikinti. O rudenį gal ir kokia violončelė rečitatyvų akompanimentams bus pridėta…