Trys pokalbiai apie profesorių Albertą Piličiauską
Lolita
PILIČIAUSKAITĖ-NAVICKIENĖ
Ko tik šiame dirbtinio intelekto, technologinių inovacijų ir šuoliais besivystančio mokslo amžiuje nenutinka… Tad prisimindama savo tėtį – vieną ryškiausių XX a. pabaigos – XXI a. pradžios Lietuvos švietimo lauko veikėjų, muzikos edukologą, pedagogą, įvairių švietimo iniciatyvų autorių, profesorių, habilituotą daktarą, ITTA akademiką Albertą Piličiauską (1936–2011), kuris šių metų spalio 9-ąją būtų šventęs savo 90-metį, nusprendžiau surengti tris tariamus pokalbius. Į juos „pasikviečiau“ tris pašnekovus: tėčio bičiulį istoriką (pavadinkime jį Tomu), muzikos edukologą (tarkim, buvusį profesoriaus doktorantą Jokūbą) ir tėtį pažinojusią mokytoją (pavadinau ją Elena). Šiuose pokalbiuose tikri faktai ir įvykiai atsiskleidžia literatūrinių personažų dialoguose. Juose man – tėčio dukrai, kolegei ir jo darbų tęsėjai – „dalyvauti“ nebuvo lengva, bet įdomu. Gal ir jus šie tariami susitikimai sudomins…
PIRMAS POKALBIS PUNIOS KAIMO VIENKIEMYJE
Tėčio artėjančio jubiliejaus proga nusprendėme visi – Tomas, Jokūbas, Elena ir aš – vieną rugsėjo penktadienį susitikti Alytaus rajone, netoli Punios miestelio esančiame vienkiemyje, kur auksinio rudens rytą prieš devyniasdešimt metų gimė mano tėtis. Geltonas namelis stovėjo toks pat kaip ir mano vaikystėje, tik milžiniško sodo jau nelikę.
Nenorėdami trukdyti naujiesiems sodybos šeimininkams, keliuku pro sodybą besišnekučiuodami patraukėme link netoliese sraunia juosta tekančios Punelės.
– Šitas išlakias šimtametes liepas pasodino mano močiutė Bronislava, o šituo takeliu tėtis su broliu Stanislovu bėgiodavo, senelis Aleksandras gyvulius girdyti vesdavo… Laikas bėga greitai. Jau penkiolika metų, kai tėčio nėra.
– Gal žinai, ar jis nuo pat jaunų dienų turėjo polinkį mokyti? – paklausė Tomas.
Prisiminusi vieną įdomų biografijos faktą, nusišypsojau.
– Dar būdamas mokinys tėtis… atleido mokyklos direktorių! Mat direktorius labai keikdavosi ir ant visų šaukdavo. Tėtis nusprendė parašyti laišką į švietimo skyrių, ir direktorių atleido…
Pasigirdo juokas.
– Bet, jei neklystu, savo profesiniu keliu Albertas pasuko ne iš karto? – paklausė Tomas.
– Taip, – linktelėjau. – Didžiausias jo mamos troškimas buvo, kad sūnus taptų kunigu. Jis baigė du Kauno kunigų seminarijos kursus, tačiau tuo metu klierikus pradėjo imti į sovietų kariuomenę. Retas kuris iš ten grįždavo gyvas – tiesiog įvykdavo „nelaimingas atsitikimas“.
O muzika tėčiui buvo artima nuo pat mažumės – močiutė turėjo labai gražų balsą ir dažnai dainuodavo.
– Kiek pamenu, – pradėjo Tomas, – Albertas baigė tuometį Vilniaus pedagoginį institutą. Tačiau kai pagalvoji, kad tokiame vienkiemyje, be jokių korepetitorių ar papildomų būrelių, užaugo aukštų moralinių vertybių asmenybė, tikrai nuostaba ima.
Ir aš dar kartą nusistebėjau, nes tėčio tėvai jokių mokslų nebuvo baigę. Močiutė pati išmoko skaityti ir rašyti. Labai mylėjo bites, pažinojo įvairius žolynus. Kaimynai eidavo pasitarti, kada ką sėti, kada derlių nuimti. Ji buvo labai tikinti, todėl vaikams suformavo tvirtus vertybinius įsitikinimus.
– Iš bendravimo su profesoriumi prisimenu, – mano mintis nutraukė Jokūbas, – kad Piličiausko gyvenime nuo muzikos mokytojo iki darbo beveik visose Lietuvos aukštosiose mokyklose netrūko kovos dėl vienintelio tikslo – dėl Lietuvos. Jis buvo talentingas vizionierius, gebėjęs numatyti pedagogikos raidą ir būsimus pokyčius, todėl siekė inicijuoti neįgaliųjų meninį ugdymą, prenatalinį muzikinį ugdymą. O kur dar naujų muzikos mokyklų ir sustiprinto muzikinio ugdymo klasių steigimas Vilniuje, Trakuose, Kaune… O jo „Credo“!
– Su „Credo“ – visa istorija! – šyptelėjo Tomas. – Kai 1993-iaisiais Albertas įkūrė pirmąją Lietuvoje privačią muzikos mokyklą „Credo“, į ją pirmumo teise buvo priimami vaikai, dėl gabumų stokos nepatekę į valstybines muzikos mokyklas. Iš baigusiųjų „Credo“ ne vienas tapo profesionaliu muzikantu.
Tėtis mėgdavo kartoti: kam gamta mažiau davė, tam mes, mokytojai, turime daugiau padėti. Ar visada padedame?
Mums einant takeliu, juosiančiu buvusią Piličiauskų sodybą, Tomas toliau gvildeno to meto mokyklų temą.
– Lietuvoje labai trūko kvalifikuotų muzikos pedagogų, ypač pianistų, todėl fortepijono pamokas neretai vesdavo kitų specialybių mokytojai. Atsirado natūralus poreikis rengti mokytojus aukštojoje muzikos mokykloje, nes vaikų muzikos mokyklų tinklas plėtėsi, apimdamas net atkampiausius Lietuvos miestelius. Konservatorijai reikėjo bazės studentų pedagoginei praktikai atlikti, todėl 1968 m. Albertas Konservatorijoje įkūrė Mokomosios ir gamybinės praktikos kabinetą, o vėliau, 1976-aisiais, kartu su kolega Eugenijumi Ignatoniu – Vaikų muzikos mokyklą, kurioje studentai galėjo susipažinti su būsimu pedagoginiu darbu ir žymiausiomis muzikos pedagogikos sistemomis.
Prisiminiau savo studijų metus. Tos mokyklos mokinių orkestre, kuriame vaikai mokėsi groti Carlo Orffo instrumentais, atlikau pedagoginę praktiką. Tėtis aranžavo partijas metalofonams, ksilofonams, timpanams. Grojome „Du gaidelius“ ir buvome tokie laimingi…
– Kadangi Albertą pažinojau gana gerai, – tęsė Tomas, – šiandien, žvelgdamas iš laiko perspektyvos, beveik visur matau savotišką opozicionieriaus vaidmenį.
– Tomai, Tu teisus, – linktelėjo Jokūbas. – Iš tiesų profesorius buvo „chroniškas opozicionierius“. Tai ne mano mintis – jis pats save taip vadindavo. Abi jo disertacijos – menotyros kandidato ir socialinių mokslų habilituoto daktaro – skynėsi kelią į gyvenimą per didžiulį pasipriešinimą.
Pajutau visą praeityje iškentėtų išgyvenimų naštą. Iš tėčio pasakojimų pamenu, kad kandidato disertacija „Moksleivių muzikinio ugdymo klausimai elementaraus muzikalumo procese“ buvo ginama Lietuvoje, tačiau apsigynus ir bylą nusiuntus į Maskvą patvirtinti, ji pateko vadinamajam „juodajam oponentui“, kurio sprendimas buvo kategoriškas: autorius, propaguodamas Carlo Orffo muzikinio ugdymo koncepciją, keliaklupsčiauja prieš Vakarus ir nemato Tarybų Sąjungos pasiekimų.
– Žinote, – Tomas pažvelgė į mus, – ne kartą esu sakęs Albertui, kad, laimei, tuo metu buvo 1973-ieji – Brežnevo, o ne Stalino laikai. Kitaip „kelialapio“ į Sibirą greičiausiai nebūtų pavykę išvengti.
Mintyse padėkojau Aukštybėms už gyvenimą nepriklausomoje Lietuvoje.
– Tačiau streso ir įtampos užteko, – pasakiau ir pridūriau: – juk kandidato disertaciją Maskvoje reikėjo ginti pakartotinai. Tąkart pavyko.
Netikėtai prieš akis iškilo vaizdas: stoviu savo tėvų buto tarpduryje ir laukiu jo, lipančio laiptais į ketvirtą aukštą. Pamačiusi tėtį tiesiog pajutau milžinišką jo oponentų neapykantos svorį.
„Jei gyvenimas parklupdo, atsiranda puiki proga pasimelsti“, – sakydavo jis.
Priėjome Punelės vingį. Vanduo buvo nusekęs, tad visi lengvai perėjome akmenėliais į kitą pusę.
– O garsųjį profesoriaus ir muzikologų mūšį ar pamenate? – paklausė Tomas, nužvelgdamas visus.
– Aš to nebūčiau atlaikiusi, – prisipažinau.
– Ne Tu viena, – paantrino Jokūbas, o Tomas entuziastingai pradėjo:
– Albertas jau anksčiau domėjosi muzikos klausymo problematika, tyrė muzikos klausytojų tipus. Tačiau kai XX a. aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose Vilniaus filharmonijoje ėmė labai trūkti klausytojų, jam parūpo šios problemos priežastys: kodėl jaunieji klausytojai, lankantys muzikos pamokas bendrojo ugdymo ir muzikos mokyklose, nesupranta klasikinės muzikos reikšmės, o spaudoje tuo metu liejasi straipsniai apie Filharmonijoje skambėjusios simfonijos formos novatoriškumą ir išraiškos priemonių modernumą…
– O jei aš viso to nesuprantu, einu į popmuzikos koncertus! Ten viskas aišku ir smagu! – nusijuokė Jokūbas ir pridūrė: – profesorius taip įniko į šią problemą, kad tuometė Lietuvos TSR valstybinė respublikinė biblioteka, dabar – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, tapo pagrindiniu jo traukos centru. Juk prieš pradedant kiekybinius tyrimus reikėjo sužinoti, kas šia tema jau sukurta pasaulyje.
– Jis net asmeninį darbo stalą toje bibliotekoje turėjo! – įsiterpė Elena.
Pagalvojau, kad ten tikriausiai gimė unikalūs Intonuojamos prasmės metodas, ugdantis požiūrį į muziką kaip į emocijų kalbą, ir Asmeninės prasmės metodas, grindžiamas muzikos kaip savęs ir pasaulio pažinimo būdo suvokimu.
Elena prisiminė pokalbį su savo mokyklos pedagogais, per kurį tėtis pasakojo, kad darbas bendrojo ugdymo mokyklose, vadovavimas studentų pedagoginei praktikai ir atlikti tyrimai padėjo jam suprasti muzikos klausytojų ugdymo problemą: mokyklose vaikams reikia kitaip pateikti muzikos kūrinius – neapsiribojant vien kūrinio sąrangos pažinimu ir sukeliant vien drausmės problemų.
– Elena, taip! – pajutau kylantį jaudulį. – Tėtis sukūrė metodus, kuriuos taikant pasitelkiamas menamas herojus, o muzikos kūrinys tampa priemone vaikui pažinti save, pasaulį, vertybes ir, svarbiausia, apie tai reikia kalbėtis!
– Štai čia ir slypėjo žymiosios polemikos su to meto muzikologais priežastis! – atsiduso Tomas. – Tačiau oponentai, nedirbę mokyklose, laikėsi savo: jausmai muzikoje nėra reikšmingi, jie – tik balastas. Svarbiausia pažinti kūrinio formą, struktūrą, gebėti vizualiai nagrinėti natas ir suprasti, kur pagrindinė tema, šalutinė tema, repriza, koda… Bičiuliai, minutėlę!
Tomas sustojęs paskubomis ėmė kažko ieškoti telefone.
– Čia kalbama apie 1969 metų sausio 4 dieną „Tiesoje“ išspausdintą Alberto straipsnį „Meilė muzikai išugdoma arba pražudoma“. Neminėsiu pavardės, bet vienas šiandien labai žymus ir gerbiamas politikas teigė, kad tokį straipsnį galėjo parašyti tik silpnaprotis. O štai Jadvyga Čiurlionytė rašė: „Straipsnio autoriui reikia sukurti padėkos odę.“ Tos vieno Alberto kovos su muzikologais vyko „Literatūroje ir mene“, „Kultūros baruose“, „Tiesoje“…
– Kai pagalvoji, visa tai logiška! Juk muzikos klausymas gali padėti vaikams suprasti save ir savo jausmus, – Jokūbas gūžtelėjo pečiais.
Mintyse nuskambėjo tėčio mėgstamas posakis: ne muziką reikia nešti vaikui, bet su ja eiti pas vaikus. Muzikos išraiškos priemonių pažinimas neturi tapti pagrindiniu tikslu.
– O ar pamenate istoriją su antrąja Alberto monografija? – paklausė Tomas.
– „Chroniško opozicionieriaus“ reputacija niekur nebuvo dingusi! – net šūktelėjau.
– Tikrai! – pritarė bičiulis. – 1984 m. pasaulio šviesą išvydęs leidinys „Muzikos pažinimas. 1-oji knyga. Objektas, būdai, adekvatumas“ buvo sutiktas gana ramiai, tačiau 1989-aisiais parengtas „Muzikos pažinimas. 2-oji knyga. Stadijos, rezultatai, reikšmė“ išleistas tik… 1998 metais!
– Beveik dešimtmečiu vėliau? Kodėl? – nustebo Elena.
– Sovietmečiu, – ėmė aiškinti Tomas, – toks Alberto požiūris į emocijas, individualizuojančias muzikos klausymą, nes kiekvienas klausytojas jas suvokia savaip, tapo pagrindine kaltinimų subjektyviuoju idealizmu ir antimarksizmu priežastimi.
– Štai todėl tomis batalijomis dabar didžiuojuosi! – iš jaudulio veidą išmušė raudonis. – Tėtis laikėsi savo įsitikinimų ir negiedojo sovietinių „giesmelių“ dėl šventos ramybės! Lietuvos nepriklausomybė atvėrė kelią jo idėjoms, tačiau leidybai teko ilgokai kaupti asmenines lėšas. Štai koks buvo tėčio idėjų sklaidos kelias… Juk antrąją monografiją vertino net trylika recenzentų! Garantuotas Gineso rekordas! Vis dėlto vieno balso persvara – 7 prieš 6 – knygos nesiryžta publikuoti, nors lėšos leidybai jau buvo skirtos. Mat rankraštis stokojo tvirto ideologinio pagrindo… Užtat 1992-aisiais habilituoto daktaro disertacija „Muzikos pažinimas kaip auklėjimo problema“ Maskvoje buvo sėkmingai apginta ir labai palankiai įvertinta – jai suteikta B kategorija! – pasidžiaugiau.
Prieš akis ėmė plaukti vaizdai iš Maskvoje vykusio disertacijos gynimo, kuriame ir aš dalyvavau: besišypsantys veidai, sveikinimai ir kartojami žodžiai, kad Piličiausko metodas pakeitė moksleivių požiūrį į rimtąją muziką. Po gynimo tėčiui buvo įteiktas vieno studento diplominis darbas „Alberto Piličiausko muzikinio ugdymo koncepcija“.
– O ką reiškia B kategorija? – susidomėjo visi.
Paaiškinau, kad tuo metu Sovietų Sąjungoje disertacijos buvo skirstomos į tris kategorijas pagal jų praktinio pritaikymo reikšmę: C kategorija reiškė nedidelę, B – ypač didelę praktinę reikšmę, o A kategorijai buvo priskiriami inovatyvūs mokslo atradimai, už kuriuos skiriamos premijos ir valstybės apdovanojimai.
Švystelėjo saulė ir mus visus apgaubė rudenėjanti šiluma. Kelelis, kuriuo ėjome, vedė pro kelias tėčio gimtojoje sodyboje išlikusias obelis.
– Lolita, žinau, kad Tu tęsi tėčio darbus, – tarė Elena. – Pamokose taikau Tavo Emocinio imitavimo metodą.
– Kaip smagu! – apsidžiaugiau. – Iš tiesų tėčio metodų pagrindu sukūriau savąjį ir apgyniau socialinių mokslų daktaro disertaciją. Tėtis savo metoduose daugiausia dėmesio skyrė muzikos klausymui, o mano Emocinio imitavimo metodas apėmė visas muzikines veiklas, visas meno rūšis ir ypač daug dėmesio skiria teatriniam meistriškumui. Vėliau metodo pavadinimą pakeičiau į Emocinės išraiškos metodą, nes tyrimai atskleidė didelį jo poveikį kūrinio interpretacijai ir mokinių išraiškingumui.
Pasigirdo šuns lojimas. Siauras keliukas suko buvusios tėčio gimtinės link.
– Štai ir apėjome ratą, – akimis glosčiau mielus vaikystės vaizdus. – O dabar kviečiu puodelio arbatos.
– Kur? – sukluso bičiuliai.
– Į tėčio kabinetą Vilniuje.
ANTRAS POKALBIS TĖČIO DARBO KABINETE
Vilnių pasiekėme greitai. Viena pokalbio tema ginė kitą, tad valanda kelio neprailgo. Kai atrakinau tėčio darbo kabineto duris – tai buvo vieno kambario butas Vilniaus Savanorių prospekte, – mus pasitiko tyla. Nedideliame kambaryje virš darbo stalo kabėjo vėliavėlėmis nusagstytas Lietuvos žemėlapis, dešinėje stovėjo knygų pilna sekcija, greta – sofa, o prie jos nedidelis arbatos staliukas. Ant palangės gulėjo nuotraukų albumas.
Susėdome. Netrukus sušnypštė virdulys, pakvipo čiobrelių arbata, ant stalelio atsirado mano keptų pyragėlių.
– Tai čia gimė novatoriškos idėjos? – paklausė Jokūbas, žvilgsniu aprėpdamas nedidelį kambarį.
Atsakiau, kad ne tik čia. Dar Konservatorijos kolektyviniame sode, kur tėtis mėgo leisti vasaras savo rankomis pastatytame namelyje. Traukinyje, važiuojant į Kauną ar į seminarus… Tai buvo nuolatinė kūryba ir pastangos skleisti savo idėjas.
Tomas žvelgė į vėliavėlėmis nusagstytą žemėlapį. Sugavusi jo žvilgsnį, Elena jau norėjo kažką apie jas pasakyti, tačiau albumą vartantis Jokūbas paklausė:
– Kokia čia nuotrauka?
– Čia mūsų katedros studentės, tėtis ir aš Šiauliuose. Po Šiaulių pedagoginiame institute (dabar – Vilniaus universiteto Šiaulių akademija) vykusios Kolegų šventės nusprendėme pasivaikščioti centrine Vilniaus gatve, dabar vadinama Šiaulių bulvaru. Profesorius Eduardas Balčytis, vadovavęs tuomečiam muzikos mokytojų rengimui, Šiauliuose surengė puikią atsakomąją šventę, nes pirmąją Kauno muzikos akademijoje buvome surengę mes. Mūsų Muzikos pedagogikos katedros studentai vedė atviras pamokas, koncertavo.
Jokūbas prisiminė, kad tėtis labai stengėsi sukurti tokią muzikos mokytojų rengimo programą, kuri dar studijų metais išugdytų mokytoją „dešimtkovininką“, gebantį ne tik vesti pamokas, bet ir burti muzikos kolektyvus, organizuoti renginius, tapti mokyklos kultūrinio gyvenimo centru.
– Tu teisus, – atsidusau pajutusi, kaip dilgtelėjo širdį. – Daug pastangų tai kainavo. Šiai katedrai, įkurtai 1992 metais, tėtis vadovavo iki 2000-ųjų, o paskui iki 2002-ųjų jai vadovavau aš.
Atmintis prieš akis vėl ginė vaizdus: ankstyvas trečiadienio rytas Kaune; studentai greta Akademijos esančioje J. Dobkevičiaus mokykloje-praktikos bazėje veda atviras pamokas; tėtis, aš, Dėja Aukštkalnytė ir Asta Miknienė skaitome paskaitas; vyksta trečiadieniniai katedros dėstytojų posėdžiai, bendri studentų renginiai mokyklose, nakvynė Akademijos dėstytojų viešbutėlyje; ryte vėl paskaitos, kelias namo, pokalbiai apie laukiančius darbus… Iki kito trečiadienio.
– Lolita, papasakok daugiau apie muzikos mokytojų rengimo programą, – paprašė Jokūbas.
Mintys mane nukėlė į 1991-uosius. Prisiminiau pirmuosius Muzikos pedagogikos katedros kūrimo Lietuvos muzikos akademijos Kauno filiale žingsnius. Tėčio užmojai buvo ambicingi: studentų pedagoginė praktika prilyginta specialybės studijoms; nuo pirmo kurso būsimieji muzikos mokytojai atlikdavo stebimąją praktiką, nuo antro kurso iki bakalauro ar magistro studijų pabaigos mokydavo jiems patikėtą klasę – vesdavo kassavaitines pamokas, organizuodavo ansamblius, chorus, renginius. Studijų programoje atsirado naujų, inovatyvių dalykų. Buvo nelengva, bet labai įdomu.
Kad tėčio sukurta programa iš tiesų buvo unikali, vėliau patvirtino katedros studentės dabar – Kauno Jurgio Dobkevičiaus progimnazijos direktorės Linos Viršilienės atliktas absolventų veiklos baigus studijas tyrimas. Jis atskleidė išskirtinius rezultatus: beveik 96 proc. mūsų buvusių studentų dirbo pagal įgytą specialybę, apie 71 proc. iš jų – bendrojo ugdymo mokyklose. Tuo laikotarpiu parengti absolventai iki šiol yra vieni stipriausių Kauno miesto mokyklų muzikos pedagogų ir aktyvūs muzikinio bei visuomeninio gyvenimo dalyviai visoje Lietuvoje.
– O ką byloja ši nuotrauka? – paklausė Jokūbas, žvelgdamas į fotografiją, kurioje profesorius ir aš stovime greta dviejų studenčių.
– Čia 2000-ieji, kai mūsų katedros delegacija – studentės Lina Viršilienė ir Erika Lukšienė – dalyvavo Maskvoje vykusiame tarptautiniame būsimųjų muzikos mokytojų konkurse. Lina iš septyniasdešimties dalyvių laimėjo I vietą ir pagrindinį prizą – krištolinę rožę. Erika taip pat pasirodė puikiai. Abi studentes rengiau šiam konkursui. Taikėme tėčio Asmeninės prasmės ir mano Emocinės išraiškos metodus. Linos vesta pamoka buvo tarsi vientisas, pagrindine dorine mintimi grindžiamas praktikumas, kuriame siekta ne tik pažintinių, psichomotorinių ir lavinamųjų tikslų, bet ir stengtasi mokinius ugdyti netiesmukai…
– Taip, taip! – sukruto Jokūbas. – Puikiai prisimenu vieną diskusiją su profesoriumi apie ugdomųjų tikslų įgyvendinimą. Pasak jo, pamokoje turi būti įgyvendinami visi ugdymo tikslai – ne tik tradiciniai pažintiniai ir psichomotoriniai, atsakantys į klausimus „Kas? Kur? Kada?“ ar „Kaip tai padaryti?“, bet ir emociniai – „Kokius jausmus man tai sukėlė?“ bei doriniai – „Kuo šios žinios ir veikla reikšmingos mano gyvenimo tikslo ir prasmės suvokimui?“ Ir dar jo Sėkmingo ugdymo formulė, kurią sudaro užduočių įgyvendinimas, suvokta asmeninė mokymosi nauda ir patiriamas malonumas. Apskritai, Lolita, visas su Tavo tėčiu praleistas laikas man buvo ne tik konsultacijos disertacijos tema, bet ir savotiškos gyvenimo pamokos… – Jokūbas atsiduso. Iš jo veido buvo matyti, kad prisiminė kažką labai jautraus. – Žinai, jis sugebėdavo taip įkvėpti, kad išeidavai pasiruošęs kalnus nuversti, nors prieš ateidamas buvai nusprendęs viską mesti.
– O taip! Man pačiai tai teko patirti daugybę kartų. Jo dvasios stiprybė buvo tokia, kad pasakyti žodžiai tarsi iš naujo sujungdavo neuroninius tinklus – tai, kas atrodė neįmanoma, staiga tapdavo įveikiama. Bet grįžtant prie ugdymo tikslų, šiandien akivaizdu, kad be užduočių dešiniajam smegenų pusrutuliui, be jausmų, meninių emocijų žadinimo ir empatijos ugdymo nepasieksime nei harmoningo ugdymo, nei brandžios asmenybės. Dabartiniai smurto protrūkiai mokyklose tai tik patvirtina.
– Taigi… – mintys vėl sugrįžo prie anuometės Muzikos pedagogikos katedros. – Dirbome tarsi tikslus laikrodžio mechanizmas, kartu nuolat kovodami dėl muzikos mokytojų rengimo programos finansavimo. Deja, tos kovos nelaimėjome. Finansavimas buvo visiškai nutrauktas, o išlaikyti pasiektą lygį tapo neįmanoma – mūsų įsitikinimai neleido rengti mokytojų be rimto praktinio papagrindo. Gaila, kad ši sistema buvo panaikinta pačiame savo klestėjime. Studentai protestavo, kreipėsi į žurnalistus, bet…
– Niekas nevyksta atsitiktinai, – pastebėjo Tomas.
Elena jam pritarė:
– Kas žino, kaip būtų susiklostę, jeigu programa būtų išlaikiusi finansavimą. Gal mokytojai nebūtų sulaukę tiek seminarų, kuriuos judu su tėčiu vedėte visoje Lietuvoje. Nebūtų mano mokykloje įvykę net dešimt mokslinių konferencijų…
– Kas žino… – gūžtelėjau pečiais.
– Gal nebūtų tiek dėmesio sulaukęs neįgaliųjų meninis ugdymas, – pridūrė Jokūbas, pabarbenęs pirštu į stalą. – Juk dar nepalietėme vienos labai svarbios profesoriaus veiklos srities. Albertas Piličiauskas buvo neįgaliųjų meninio ugdymo Lietuvoje pradininkas.
Nieko nesakiusi atsistojau ir, pavarčiusi albumą, radau nuotrauką, kurioje tėtis sako kalbą knygos „Neįgaliųjų meninis ugdymas“ sutiktuvių renginyje.
– Neįgalieji dėmesio būtų sulaukę, – paprieštaravau.
Tomas linktelėjo:
– Tikrai būtų. Albertas skirtingas veiklas plėtojo lygiagrečiai. 1992 metais, gavęs nevyriausybinių organizacijų ir privačių mecenatų finansavimą, jis įkūrė pedagogus ir mokslininkus vienijantį Lietuvos alternatyvaus muzikinio ugdymo centrą (LAMUC). Šio centro darbas praktiškai įrodė, kad meninė veikla neįgaliesiems gali tapti savotišku užsimiršimu, kai žmogus bent kuriam laikui pamiršta savo negalią.
– Nesveikame kūne gali gyventi puikios būsenos siela! Toks buvo vienas mėgstamų profesoriaus posakių, – prisiminė Elena.
– Jau kalbėjome apie 1993 metais Alberto įkurtą pirmą Lietuvoje privačią muzikos mokyklą „Credo“, kurią visiškai finansavo tėvai, – priminė Tomas. – Įkūrus LAMUC, vėl pradėta ieškoti finansavimo, ir Lietuvoje buvo įsteigtos 33 privačios „Credo“ klasės, aprūpintos muzikiniais sintezatoriais. Užsiėmimai būdavo vedami sveikiems ir įvairių negalių turintiems vaikams bei suaugusiesiems, tačiau žinių ir specialistų labai trūko.
Pagalvojau, kad būtent „Credo“ veikla padėjo tėčiui sukurti Pedagoginio dvasingumo koncepciją, kurią jis pristatė 2005–2010 metais leistame internetiniame mėnesiniame žurnale „Pedagoginės aktualijos Piličiausko akimis“, arba „PAPA“. 2012-aisiais, minint pirmąsias tėčio mirties metines, spėjau parašyti knygą „Pedagoginio dvasingumo link“. Jos pabaigoje pateikiau visus 33 pedagoginio dvasingumo ugdymo principus, kurie, manau, šiandien ypač aktualūs. O kad jie būtų įgyvendinami mokyklose! Situacija iš esmės pasikeistų…
– O kaip dėl diplomuotų neįgaliųjų meninio ugdymo specialistų? Ar jų buvo? – Elenos klausimas sugrąžino prie svarbios temos.
Papurčiau galvą. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tėčiui tapo akivaizdu, kad sovietinis požiūris į neįgaliuosius turi keistis. LAMUC parengė programą „Neįgaliųjų meninis ugdymas“, tačiau iškilo problema: programa sukurta, o profesionaliai ją įgyvendinti galinčių specialistų nėra. Tuomet tėtis ryžosi ambicingam sumanymui – parengti pirmuosius šios srities mokslų daktarus. Finansavimo tuometė Švietimo ir mokslo ministerija neskyrė…
– Ne Alberto būdui nuleisti rankas! – nusijuokė Tomas. – 1995-aisiais jis kartu su Santarvės premijos laureatais – Jo Eminencija Vincentu Sladkevičiumi, Tėvu Stanislovu, monsinjoru Kazimieru Vasiliausku ir kitomis šviesiomis asmenybėmis – įsteigė Neįgaliųjų meninio ugdymo paramos fondą. Jis reikšmingai prisidėjo prie „Credo“ klasių kūrimo ir pirmųjų šios srities doktorantūros studijų finansavimo.
– Tikrai taip! – patvirtinau. – Iš privačių rėmėjų buvo gautos pradinės lėšos, ir pirmosios penkios doktorantės – Aldona Vilkelienė, Diana Strakšienė, Vilmantė Aleksienė, Audronė Brazauskaitė ir Jautrė Šimkūnienė – pradėjo doktorantūros studijas tuomečiame Vilniaus pedagoginiame universitete. Vėliau finansavimą perėmė Švietimo ir mokslo ministerija. Džiaugiuosi, kad šiandien jos yra profesorės, docentės ir žymios šios srities specialistės.
– Dar pamenu, kad Albertas buvo užmezgęs ryšius su Norvegija – pridūrė Tomas.
Prisiminiau, kaip 1996-aisiais tėtis iš Norvegijos muzikos terapijos specialistų gavo metodinę paramą neįgaliųjų meninio ugdymo doktorantams. Be to, penki jaunieji Lietuvos mokslininkai baigė muzikos terapijos programą Sognės ir Fjurdanės (Sogn og Fjordane) universiteto koledže. Taip mūsų šalyje buvo parengti pirmieji neįgaliųjų meninio ugdymo specialistai.
– Dar viena detalė bendram neįgaliųjų meninio ugdymo veiklos paveikslui, – Tomas išsitraukė planšetę. – Galiu parodyti jums vaizdo klipą „Visi mes Lietuvos vaikai“. Lietuvos muzikų draugija, kurios tuometis prezidentas buvo profesorius Rimvydas Žigaitis, kartu su LAMUC organizavo akciją „Pabūkime drauge, supraskime viens kitą“, per kurią menininkai buvo kviečiami kurti neįgaliesiems ir jiems koncertuoti.
– Ir aš jums kai ką turiu, – Jokūbas ištraukė iš kuprinės tris leidinius ir padėjo juos ant stalo. – Išsaugojau. Tai 1998, 2002 ir 2004 metais tuometėje Vilniaus Saulėtekio vidurinėje mokykloje profesoriaus organizuotų respublikinių mokslinių konferencijų neįgaliųjų meninio ugdymo tema pranešimų medžiaga. Su dideliu susidomėjimu ją peržiūrėjau, – patikino jis ir pridūrė: – Lolita, Tavo tėtis iš tiesų savo rankose laikė neįgaliųjų meninio ugdymo veiklą. Jo iniciatyva nuo 2000-ųjų Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakulteto ir Klaipėdos universiteto Menų fakulteto būsimiems muzikos mokytojams buvo pradėtas dėstyti Neįgaliųjų muzikinio ugdymo dalykas.
– Ir visa tai, Jokūbai, buvo daroma tam, kad skleistųsi humanistinės pedagogikos idėjos, – pasakiau.
Jau norėjau svečiams dar pasiūlyti arbatos, tačiau Elena tarė:
– Dabar aš kviečiu jus į savo mokyklą! Juk profesorius buvo ne tik iškilus muzikos edukologas, bet ir puikus pedagogas. Tikrai turėsiu jums ką papasakoti. Neatsisakykite.
TREČIAS POKALBIS VILNIAUS „SAULĖTEKIO“ MOKYKLOJE
Naujininkų rajone esanti Vilniaus „Saulėtekio“ mokykla-daugiafunkcis centras skendėjo rudenėjančios gamtos spalvose.
– Mūsų mokykla ypatinga tuo, – pradėjo Elena, – kad joje mokosi vienuolikos tautinių mažumų atstovai: lietuviai, rusai, lenkai, ukrainiečiai, baltarusiai, armėnai, tadžikai, žydai, romai, gruzinai ir vokiečiai.
– Ilgas sąrašas, – nusistebėjo Tomas.
Elena nusišypsojusi atvėrė duris.
– Pas mus daug dėmesio skiriama muzikos, dailės ir šokio ugdymui. Girdite, kaip mokykla skamba nuo dainų ir ritmų? Turime net garso ir vaizdo įrašų studijas! Be to, šie metai mūsų „Saulėtekiui“ ypatingi – balandžio 24-ąją smagiai ir skambiai atšventėme 40-metį.
Ėmėme kilti erdvaus holo laiptais.
– Laba diena! – pasisveikino maloniai besišypsanti moteris.
– Čia mūsų ilgametė direktorė Reiza Zinkevičienė, – pagarbiai pristatė Elena.
– Kiek žinau, susitikę kalbėjotės apie profesorių Albertą Piličiauską, – tarė direktorė ir pridūrė: – tačiau tikrąją šio ryšio vertę gali atskleisti jo idėjomis gyvenę žmonės.
Pakviesti sekti paskui, pravėrėme aktų salės duris.
– Štai čia 1996–2005 metais buvo surengta dešimt mokslinių-metodinių konferencijų, suburdavusių daugybę mokytojų iš visos Lietuvos.
Visi dairėmės po puikią salę, o mintyse sukosi daugybė klausimų: kaip mokykla, išsikėlusi tokius aukštus tikslus, sugebėdavo juos įgyvendinti?
– Prisimenu tą šventinį šurmulį, kai atvykę pedagogai negalėdavo atsistebėti, kaip muzikos mokyklose nesimokantys vaikai gali parengti tokias įkvepiančias programas, – Elenos balse suskambo pasididžiavimas.
Direktorė pakvietė prisėsti. Nusileido multimedijos ekranas, o jame ėmė ryškėti viena nuotrauka, paskui kita, trečia…
– Čia sustabdytos mūsų konferencijų akimirkos, – pradėjo Reiza Zinkevičienė. – Apskritai mokykla buvo tapusi praktine profesoriaus idėjų įgyvendinimo erdve. Jis sukūrė meninio-dorinio ugdymo koncepciją, grindžiamą integruotu meniniu ugdymu. Jos esmė – menas mokykloje nėra savaiminis tikslas ar profesionalių atlikėjų rengimas, bet priemonė emociniam intelektui, dorinėms vertybėms ir empatijai ugdyti.
– Kaip būdavo organizuojamos šios konferencijos? – susidomėjo Tomas. – Ar tuo metu jos buvo išskirtinės savo tęstinumu?
– Tęstinumas buvo tik viena jų ypatybė, – aiškino direktorė. – Dar svarbesnis buvo aktualumas, praktinė ir metodinė drąsa. Nežinau, ar dabar yra kita mokykla, kuri dešimt metų iš eilės turėtų ką parodyti mokytojams iš visos Lietuvos. Teoriniai pranešimai būdavo siejami su praktika: mūsų mokytojai vesdavo atviras pamokas, demonstruodavo realius meninius rezultatus – koncertinius pasirodymus, dailės parodas, kūrybinius projektus. Kiekviena konferencija buvo skiriama vis kitam moksleivių meninio ugdymo aspektui. Pamenu, 2002 metų renginys buvo skirtas kompiuterinėms technologijoms, kurios Lietuvoje dar tik skynėsi kelią, o 2003-iųjų – doriniam ugdymui…
– Ir aš 2003-iųjų konferencijoje skaičiau pranešimą, – prisiminiau.
– Vadovavomės profesoriaus Piličiausko mintimi, kad mokykla, išmokiusi skaityti, skaičiuoti ir piešti, bet nesuformavusi atitinkamo poreikio, liks vaikui amžinai skolinga. Norėjome savo patirtį perduoti ir skleisti, todėl po kiekvienos konferencijos būdavo išleidžiama profesoriaus recenzuota pranešimų medžiaga, tapdavusi svarbia metodine priemone mokytojams. Apie tą laiką būtų galima pasakoti labai daug. Albertas Piličiauskas mums buvo didelis autoritetas.
– Kodėl liovėtės rengti konferencijas? – vėl paklausė Tomas.
– Manau, daugiakultūrėje aplinkoje šis dešimt metų trukęs eksperimentas davė puikių rezultatų: sumažėjo mokinių tarpusavio įtampa, pagerėjo mikroklimatas, sustiprėjo vaikų mokymosi motyvacija. Mokykla tapo savotišku mokslinės-metodinės patirties švyturiu – juk patirties semtis čia atvykdavo pedagogai nuo Klaipėdos iki Visagino.
Po pauzės direktorė tęsė:
– Dar svarbu tai, kad šis konferencijų ciklas, kurio dėmesio centre buvo meninis ir dorinis ugdymas bei humanistinės vertybės, paskatino profesorių inicijuoti Tėvų forumo steigimą. Gaila, kad dabar šios organizacijos veikla nuo jo idėjų labai nutolo. O kad jis buvo vienas ryškiausių humanistinio ugdymo Lietuvoje puoselėtojų, liudija ši unikali nuotrauka…
Ekrane pasirodė naujas vaizdas, kuriame du garbūs vyrai lenkiasi vienas kitam.
– Čia pasaulinio garso edukologas, vienas humanistinės pedagogikos pradininkų ir vizionierių Šalva Amonašvilis ir mūsų profesorius Piličiauskas.
Pagalvojau, kad humanistinės pedagogikos idėjas tėtis skleidė įvairiais būdais: savo sukurtais metodais, žurnalu „PAPA“, pedagoginio dvasingumo koncepcija, „Credo“, neįgaliųjų meniniu ugdymu, dėmesiu meilės vertybei ugdymo procese. Jis mėgo kartoti Jėzaus žodžius iš Evangelijos pagal Joną: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau.“ O įsakymus, kaip žinome, reikia vykdyti. Tą pačią humanistinę laikyseną liudijo ir 2009-aisiais Angelų kalvai padovanota Meilės angelo skulptūra.
– O šioje nuotraukoje, – susimąsčiusi mostelėjau į ekraną, – tėtis nusilenkė Amonašviliui už jo darbus pedagogikai, o Amonašvilis – tėčiui už jo darbus Lietuvai.
Dar kiek pasidaliję prisiminimais buvome pakviesti į direktorės kabinetą. Uoslę maloniai kuteno mokyklos valgykloje keptų sausainių kvapas, ant stalo garavo arbata. Elena trumpam kažkur dingo ir grįžo nešina storoka knyga.
– „Grožio ir gėrio link“. Ši knyga mums, klasės auklėtojams, – tarsi vadovėlis, – pasidžiaugė ji. – Joje pateikti net 54 klasės valandėlių scenarijai! Tokia knyga Lietuvoje buvo pirmoji. Profesorius Piličiauskas parašė įvadą, pristatydamas leidinio idėją, bet Lolita gal papasakos daugiau…
– Džiaugiuosi, Elena, kad knyga nedulka lentynoje. Iš tiesų ją, skirtą šeiminiam, bendruomeniniam ir tautiniam tapatumui ugdyti, 2007 metais rašėme keturiese. Tėtis parengė mokslinę dalį, aš kūriau grožinius tekstus, sūnus Albertas – muziką, o sesuo Solėja – dailės iliustracijas. Tad ši knyga – tarsi mūsų šeimos kūrybinė sutartinė. Tačiau ji buvo tik viena visą Lietuvą apėmusio projekto „Pilietiškumo ir demokratinių vertybių ugdymas, taikant inovatyvius metodus“ dalių. Su tėčiu vykome į visas dešimt Lietuvos apskričių, vedėme mokytojams seminarus, dovanojome knygas ir mokėme, kaip su jomis dirbti.
Iš kiekvienos apskrities atrinkome po ekspertą, kuris įgytą patirtį perteikė savo krašto mokytojams. Nemažai bendravome ir su organizacija „Gelbėkit vaikus“, jos pedagogams taip pat vedėme seminarus.
– Tai kiek iš viso seminarų su tėčiu surengėte? – Tomui parūpo skaičiai.
– Daugiau kaip šimtą, – atsakiau.
Elena paklausė:
– Ar pamenate profesoriaus kabinete kabėjusį vėliavėlėmis nusagstytą žemėlapį? Jame jis žymėjo, kur jiedu su Lolita vedė seminarus ir kokias mokyklas buvo aplankę.
Prie kvapnios arbatos puodelio toliau dalijomės prisiminimais, kol tėčio bičiulis Tomas tarsi padėjo pokalbio tašką:
– Gaila, kad viskas turi pradžią ir pabaigą…
Iš rankinės išėmiau mobilųjį telefoną. Ekrane pasirodė Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje, padaryta antkapio nuotrauka.
– Čia fotografuota per tėčio mirties metines…
– Koks simboliškas paminklas… – pasigirdo.
Linktelėjau ir patylėjusi pridūriau, kad ant jo užrašytas tėčio gyvenimo credo.
– Kai nuvažiuosite aplankyti, paskaitysite… Bet jau vakarėja, direktore. Netrukdysime. Ačiū už tokį šiltą priėmimą, – sujudau.
– Buvo malonu sulaukti tokių svečių. Reikės per profesoriaus gimtadienį kartu su mokytojais aplankyti jį Menininkų kalnelyje, – pažadėjo direktorė.
Visi pakilome, o Tomas, jau eidamas iš kabineto, lyg sau, lyg visiems ištarė:
– Alberto idėjos skynėsi kelią per kovas, vėliau tęsėsi ir materializavosi mokslo pasiekimuose. Dabar jos gyvuoja mokyklose, mokytojuose, mokiniuose, Lolitos darbuose…
– Ir mano sūnaus, kompozitoriaus Alberto Navicko, muzikoje, – nusišypsojau.
Šiltai atsisveikinome, pažadėję susitikti spalio 9-ąją Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vyksiančioje tėčio darbams skirtoje konferencijoje. O man mintyse praskriejo tėčio žodžiai: „Jei kiekvienas mūsų uždegtume bent po žvakutę, užuot dejavę, kad aplink tamsu, kiek pradžioje vienišų, o vėliau jau susitelkusių žiburėlių nutviekstų mūsų būtį, namus ir Lietuvą.“
Abstract
Marking the 90th anniversary of Lithuanian music educator Professor Albertas Piličiauskas (1936–2011), his daughter Lolita Piličiauskaitė-Navickienė presents three imagined conversations based on real events and personal memories. The article traces his pioneering approaches to music education, emphasizing emotional understanding, personal meaning, humanistic values and artistic education for people with disabilities. It also explores his innovative teacher-training programmes, educational institutions and lifelong struggle to put his ideas into practice. The conversations reveal a visionary educator whose legacy continues through his students, colleagues and family.