Dviejų upių giesmė
Viktoras GERULAITIS
Rugsėjo 13 dieną į Kauno filharmonijos sceną žengė du simfoniniai orkestrai – Torunės ir Kauno. Žinoma, abiejų kolektyvų muzikantų buvo tiek, kiek telpa Filharmonijos scenoje. Dirigavo Torunės orkestro meno vadovas ir Kauno miesto orkestro dirigentas Dainius Pavilionis. Koncerto, turėjusio paantraštę „Muzikiniai tiltai. Lenkija – Lietuva“, programoje – lenkų ir lietuvės kūriniai.
Tai buvo dar vienas bendros dviejų miestų istorijos renginys, tęsiantis birželį tarp Kauno ir Torunės užsimezgusį muzikinį dialogą. Tą pirmąjį vasaros mėnesį Torunės senamiestyje, Vyslos pakrantėje, Kauno ir Torunės orkestrai pirmą kartą susijungė į bendrą daugiau nei šimto muzikantų kolektyvą. Jis atidarė trisdešimtąjį tarptautinį festivalį „Nova Muzyka i Architektura“. Vakaro kulminacija tapo pasaulinė „Dviejų upių giesmės“ premjera. Kūrinio autorės – kompozitorės kaunietė Zita Bružaitė ir torunietė Magdalena Cynk.
Atidarydamas renginį Kaune, Torunės miesto viceprezidentas Adamas Szponka kalbėjo: „Man nepaprastai malonu pasveikinti jus šiame ypatingame koncerte čia, gražiajame Kaune, kuris yra Torunės miesto partneris.
Šiandien susitinkame kaip geri draugai, klausydamiesi muzikos. Projektas „Muzikiniai tiltai. Lenkija – Lietuva“ yra gražus ryšių, jau daugelį metų siejančių mūsų miestus ir mūsų šalis, simbolis. Muzikai nereikia vertimo. Ji geba suvienyti žmones nepaisydama sienų, kalbų ir istorijos. Todėl turbūt nėra geresnio būdo švęsti mūsų draugystę nei bendras Torunės ir Kauno orkestrų koncertas. Šiandienos renginys – jau antras šio muzikinio susitikimo etapas. Birželio dvidešimtąją per Torunės dienas koncertas įvyko Koperniko mieste, kur turėjome malonumą priimti savo draugus iš Lietuvos. Šiandien su džiaugsmu susitinkame dar kartą. Torunės ir Kauno partnerystė tęsiasi jau daugiau nei aštuonerius metus. Partnerystės sutartį pasirašėme 2018 metais būtent čia, Kaune, minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį.
Šiandienos koncertas sujungia Torunės simfoninį ir Kauno miesto simfoninį orkestrus. Ypatinga asmenybė, siejanti abu miestus, yra dirigentas Dainius Pavilionis, baigęs J. Gruodžio konservatoriją Kaune, savo meninį kelią susiejęs ir su Torune.
Kaunas taip pat turi savo nuolatinę vietą Torunės miesto erdvėje – vienam iš skverų suteiktas Kauno aikštės pavadinimas (o viena Kauno Vilijampolės gatvė pavadinta Torunės vardu. – V. G.).
Esu įsitinęs, kad tai tik dar vienas mūsų bendro kelio etapas. Tikiu, kad ateinantys metai atneš dar daug susitikimų ir iniciatyvų, kurios leis Torunės ir Kauno gyventojams dar geriau pažinti mūsų miestus, kultūras ir vieni kitus“.
Lenkijos Respublikos ambasados laikinasis reikalų patikėtinis Rafalas Poborsky pridūrė: „Mūsų tautas sieja bendra istorija, turtingas kultūrinis paveldas ir šimtmečius trunkanti tarpusavio sąveikos patirtis. Būtent kultūra leidžia mums geriau pažinti vieniems kitus, atpažinti bendras šaknis ir kurti santykius, kurie peržengia oficialių institucijų ir valstybių ryšių ribas.
Šio vakaro koncertas yra puikus tokio dialogo pavyzdys.
Vakaro programa mus ves per kūrėjų darbus, kurių biografijos ir kūryba įvairiais būdais sieja Lenkiją ir Lietuvą. Išgirsime, be kita ko, Grażynos Bacewicz – lenkų kompozitorės, turėjusios lietuviškų šaknų, kūrinį, taip pat Mieczysławo Karłowicziaus Lietuviškąją rapsodiją, įkvėptą Lietuvos kraštovaizdžio, folkloro ir istorijos. Wojciecho Kilaro muzika filmui „Ponas Tadas“ primins mums bendro lenkų ir lietuvių paveldo pasaulį, o Magdalenos Cynk ir Zitos Bružaitės kūrinys „Dviejų upių giesmė“ simboliškai sujungs Vyslą ir Nerį, – dvi upes, kurios šiandien tampa mūsų kultūrų susitikimo metafora.
Norėčiau nuoširdžiai padėkoti visiems menininkams, organizatoriams ir institucijoms, kurių dėka šis renginys galėjo įvykti. Ypatingą padėką skiriu Kauno miesto valdžiai, Kauno miesto simfoniniam orkestrui ir Torunės simfoniniam orkestrui.
Tegu šio vakaro muzika tampa dar vienu tiltu tarp Lietuvos ir Lenkijos – tiltu, jungiančiu mūsų istoriją, dabartį ir bendrą europinę ateitį.“
Abiejų orkestrų koncertą simboliškai pradėjo Lenkijos lietuvaitės Gražinos Bacevič (Grażyna Bacewicz) Uvertiūra. Graži ir muzikali Lenkijos lietuvių šeima dvidešimtąjį amžių pradėjo Lodzėje. Tėvas Vincas Bacevičius, gimęs Šakių apskrityje tais pačiais metais kaip ir Čiurlionis, buvo pedagogas, chorų dirigentas, kompozitorius, vyriausias sūnus Kęstutis – pianistas, kompozitorius, pedagogas, metais jaunesnis Vytautas – pianistas, kompozitorius, dar ketveriais metais jaunesnė Gražina – smuikininkė, kompozitorė, pedagogė. Tėvas ir Vytautas prasidėjus trečiajam dešimtmečiui grįžo į Lietuvą, Gražina ketvirtame dešimtmetyje Kaunan buvo užsukusi metams, Kęstutis – ketveriems.
Baigusi Varšuvos konservatoriją, Gražina metus laiko (1932–1933) praleido Kaune, koncertavo. Paskui metams patraukė į Paryžių pas Nadią Boulanger mokytis kompozicijos, pas Carlą Fleschą – smuiko meno. Grįžusi į Lenkiją buvo Lodzės, vėliau Varšuvos aukštųjų muzikos mokyklų profesorė.
Ankstyvoje kompozitorės kūryboje jaučiama folkloro įtaka, brandos metų opusuose girdėti neoklasicizmo ir net impresionizmo aidai. Kūrybos kraityje yra operų, baletų, bet vertingiausia – instrumentinė muzika, ypač 7 smuiko koncertai, 4 simfonijos, 7 styginių kvartetai (už ketvirtąjį pelnė Lježo konkurso I premiją).
Uvertiūra – 1943 metų trumpas, kiek grubokai ir rūsčiai sukaltas simfoninis kūrinys – juk tai buvo karo metai Varšuvoje!.. Gražina dalyvaudavo slaptuose koncertuose su Lutosławskiu… Tad ir nereikia laukti lyrinių ar kitokių subtilybių iš šios muzikos, beje, atveriančios oficialų autorės simfoninių kūrinių sąrašą.
Bružaitė ir Cynk, pasitelkdamos panašias nuosaikiai modernias išraiškos priemones, tarsi pasakoja dviejų miestų istoriją, kurioje susitinka dvi upės – Neris ir Vysla, dvi šalys – Lietuva ir Lenkija, skirtingos, tačiau vienai kitai artimos kultūros.
Miecysławas Karłowiczius (1876–1909) „išsiteko“ M. K. Čiurlionio gyvenimo rėmuose: gimė ir mirė (abu tragiškai) kone vienu metu. Be to, abiejų mėgstamiausi žanrai buvo simfoninės poemos. Varšuvos muzikos institute abu mokėsi pas tą patį žymųjį Z. Noskowskį. Be to, Miecysławas gimė Švenčionių apskrities Vyšniavos kaime. Dar daugiau: jo tėvas Janas Karłowiczius, gimęs Subartonyse, Varėnos rajone, buvo ne tik lenkų kalbininkas, etnografas, tautosakininkas, sudaręs „Lenkų kalbos tarmių žodyną“. 1875 metais jis paskelbė darbą „Apie lietuvių kalbą“, rinko lietuvių tautosaką ir etnografinę medžiagą, išleido rinkinį „Lietuvių padavimai ir pasakos, surinktos Lietuvoje“ (1887), susirašinėjo su Jablonskiu ir Šliūpu… Štai kaip išniro mintyse tą vakarą tikrieji abiejų tautų muzikiniai ir kalbiniai tiltai!
Miecysławas Karłowiczius laikomas lenkų simfonizmo novatoriumi, nors jo muzikos niekaip nepavadintum šiuolaikine. Sukūręs simfoniją „Atgimimas“, jis, kaip tikras romantikas ir Liszto pasekėjas, parašė šešias simfonines poemas. Pelnyti pripažinimą kompozitoriui sutrukdė ankstyva mirtis (buvo vienas pirmųjų Lenkijoje kalnų turizmo propaguotojų ir žuvo po sniego lavina Tatruose).
Jo „Lietuviškoji rapsodija“, op. 11 (1906), turi akivaizdžių sąsajų su lietuvių liaudies muzika: aiškiai girdėti mūsų liaudies raudoms, lopšinėms artimi motyvai, yra ir šokių epizodų. Veikalas nestokoja romantizmo estetikai ir muzikinei kalbai būdingų iliustratyvių, gamtos garsus imituojančių momentų. „Rapsodija“ gimė kaip noras parodyti savo ryšį su gimtine. Bene didžiausią įspūdį daro kraštiniai niūroki, rūsčiai graudūs epizodai su leitmotyvu tampančia senovinės lietuvių darbo dainos melodija. Tuo apibendrintai ir išreikšta pagrindinė gilios melancholijos nuotaika, anot autoriaus, „visas tos liaudies, kurios dainos skambėjo mano vaikystėje, sielvartas ir amžių nelaisvė…“
Wojciechas Kilaras (1932–2013) gimė Lvive. Čia pradėjo kelią į muziką. 1948 metais šeima persikėlė į Katovicus (tos baisiosios pokario migracijos – savanoriškos, bet gal labiau priverstinės…). Šiame dideliame Pietų Lenkijos mieste (kurio simfoniniam orkestrui taip mėgo diriguoti Juozas Domarkas) kompozitorius ir mirė. 1955 metais kaip pianistas ir kompozitorius su pagyrimu baigęs K. Szymanowskio akademiją, po ketverių metų gaus Prancūzijos stipendiją ir metus laiko Paryžiuje mokysis pas Nadią Boulanger.
Apie jo gyvenimą pasakysiu tik tiek: turėjo puikų humoro jausmą, žmonos pianistės Barbaros dėka įveikė priklausomybę alkoholiui ir atsivertė į gilų katalikų tikėjimą. 2013 metais jam buvo diagnozuotas smegenų vėžys ir, nepaisant sėkmingos (?) operacijos, tų pačių metų gruodžio 29-osios rytą, sulaukęs 81, paliko šį pasaulį. Po kremacijos palaidotas Katovicų katalikų kapinėse šalia žmonos, netoli didžiojo lenkų kino aktoriaus Zbigniewo Cybulskio. Tai labai simboliška, nes Kilaras parašė muziką daugiau nei 130 kino filmų. Muzika Andrzejaus Wajdos filmui „Ponas Tadas“ skambėjo ir koncerte Kaune.
Kurti Kilaras pradėjo šeštojo dešimtmečio pradžioje. Kūrybos stiliaus evoliucija – įspūdinga. Iš pradžių laikėsi tradicinio neoklasicizmo formų ir melodizmo. Jautėsi Bartóko, Stravinskio, Prokofjevo, Šostakovičiaus įtaka. Nuo septintojo dešimtmečio kartu su K. Pendereckiu ir H. Gureckiu tapo vienu iš lenkų muzikos avangardizmo kūrėjų. Pagaliau nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio Kilaras atrado savo individualų stilių, o XX amžiaus pabaigoje tai nebuvo taip paprasta. Jam būdingas išraiškos priemonių supaprastinimas, gilaus religingumo derinimas su lenkų folkloro elementais, jis apibūdinamas kaip „sakralinis minimalizmas“.
Tačiau ilgainiui Kilaras vis labiau garsėjo kaip išskirtinis kino muzikos kūrėjas. Jį noriai kviesdavosi tokie garsūs pasaulyje lenkų režisieriai kaip Zanussis, Polanskis, Hoffmanas. Pavyzdžiui, J. Hoffmano melodramoje „Raupsuotoji“, kurią gal dar prisimena vyresnės kartos publika, muzika peržengia tiesmuko siužeto rėmus ir pakylėja filmą iki egzistencinės dramos aukštumų. Be to, jis kūrė muziką žinomų Europos ir JAV režisierių filmams. Tarp jų – garsi muzika F. F. Coppolos „Drakulai“.
Ypatingą vietą Kilaro kino kūryboje užima muzika šešiems A. Wajdos filmams. Kauno koncerte skambėjo siuita iš kino filmo „Ponas Tadas“, kurį Vaida pastatė 1998 metais. Tai vieno žymiausių Adomo Mickevičiaus kūrinių, epinės poemos „Ponas Tadas, arba Paskutinis antpuolis Lietuvoje. Bajorų nuotykiai iš 1811 ir 1812 metų dvylikoje eiliuotų knygų“, ekranizacija. Gėrėjomis labai įkvėpta, neoromantine, lyrinėse dalyse tiesiog užburiančia muzika su poetiška melodika, gaiviai „bartuliška“ harmonija, švelniais kontrapunktais. Visišką tylą salėje sukūrė intymios lyrikos epizodai „Meditacijoje“, „Tade ir Zosėje“, „Jaceko mirtyje“. Atvira antikine aistra kukliuosius supurtė muzika, pavadinta „Mylimės“. Šypsotis vertė sarkazmo kupinas maršas „1812“ su ironiška aliuziją į „Marselietę“… Viską vainikavo lenkiškos savigarbos (ir savimylos) kupinas „Polonezas“, Lenkijoje tapęs nacionaliniu hitu ir tradiciškai atliekamas studentų išleistuvių baliuose („studniovka“).
Koncertą studentiškai trankiai užbaigė dvi pompastiškos mazurkos iš Stanisławo Moniuszkos operų „Halka“ ir „Baisusis dvaras“. Ar bereikia pridurti, kad Moniuszkos gyvenimas ir kūryba taipgi yra pats tikriausias „tiltas per dvi upes“, Nerį ir Vyslą? Lenkų pirmosios tautinės operos autorius gyveno Vilniuje, čia ir įvyko jo „Halkos“ pirmoji (tiesa, koncertinė) premjera.
Torunės ir Kauno miestų simfoninių orkestrų koncertas Rugsėjo 13-ąją tapo išskirtine proga išgirsti pirmiausia Lenkijos kompozitorių muziką lietuviškomis temomis.
Dainius Pavilionis Torunės orkestrui vadovauja nuo 2019 metų, ir tai daro labai sėkmingai. Scenoje matėme subrendusį, savitą dirigavimo stilių – išoriškai santūrų, bet labai emocingą. Ne vieno garsaus tarptautinio konkurso laureatas tiesia dar vieną muzikinį Lenkijos ir Lietuvos tiltą.
Abstract
The article reviews the joint concert of the Toruń Symphony Orchestra and Kaunas City Symphony Orchestra, conducted by Dainius Pavilionis on 13 September 2026. Part of the Musical Bridges: Poland–Lithuania project, the programme featured works by Grażyna Bacewicz, Mieczysław Karłowicz, Wojciech Kilar and Stanisław Moniuszko, alongside Song of Two Rivers by Lithuanian composer Zita Bružaitė and Polish composer Magdalena Cynk. Exploring the composers’ biographies and musical ties to Lithuania, the author reveals a shared cultural heritage extending far beyond geographical borders.