Tomas BAKUČIONIS
Pradžia
29-ojo Vilniaus festivalio pradžios koncertas pretenduoja tapti vienu ryškiausių pastarųjų Filharmonijos sezonų įvykių. Visų pirma vokiečių smuikininko Christiano Tetzlaffo pasirodymas su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas), kuriam gegužės 30-osios vakarą dirigavo jaunosios kartos kartvelų dirigentas Mirianas Khukhunaishvilis, į mūsų koncertinio gyvenimo metraštį bus įrašytas kaip geriausias Johanneso Brahmso Koncerto atlikimas, kurio galėtų pavydėti prestižinis „Mezzo“ kanalas. Taip drąsiai sakau, nes atlikimas buvo geriausias pagal visus parametrus – solisto energetikos, paveikumo ir atsidavimo kūriniui bei kūrybai (apie techninius dalykus, virtuoziškumą ir pan. net neverta kalbėti). Pasigėrėtina buvo solisto, dirigento ir orkestro sąveika, ryškiai juntama kiekvienoje frazėje, kiekvienoje pauzėje. Turėkime omenyje, kad šis vienintelis J. Brahmso sukurtas Koncertas smuikui ir orkestrui D-dur, op. 77, nuo pat jo premjeros 1879-aisiais laikomas bene sudėtingiausiu smuiko repertuare greta Albano Bergo Koncerto.
Pirmąją kūrinio dalį Allegro non troppo galima įvardyti kaip simfoniją smuikui ir orkestrui, kuri savo apimtimi, temų raiška ir orkestro spalvų gausa iškyla virš viso ciklo, todėl čia solistui tenka sudėtingas uždavinys emociškai atsverti orkestrą, ir jau vien šiuo aspektu visa jėga atsiskleidė Christiano Tetzlaffo meistrystė. Kita vertus, dirigentui ir orkestrui teko rimtas iššūkis sekti solistą, labai laisvai vysčiusį solinę partiją. Bisui Ch. Tetzlaffas solo pagriežė J. S. Bacho Preliudą, kas yra gana tradiciška smuikininkų koncertuose, tačiau ši interpretacija mus nukėlė į visiškai kitokį pasaulį, emocine įtaiga pranoko visus įmanomus tradiciškumo lūkesčius, o retorinė raiška buvo absoliučiai barokinė, nė lašelio Brahmso koncerto romantizmo.
Antroje koncerto dalyje LNSO atliko Jano Sibeliaus Pirmąją simfoniją e-moll, op. 39, ir ši interpretacija tapo dar vienu ryškiu puslapiu orkestro biografijoje, o dirigentas Mirianas Khukhunaishvilis jautriai ir užtikrintai vedė orkestrą per tirštus ir audringus simfonijos partitūros vandenis.
Europos baroko keliais
Birželio 1-ąją festivalio rengėjai mus tarsi perkėlė į Baroko laikmetį. Vienas ryškiausių šiandienos senosios muzikos ansamblių „Akademie für Alte Music Berlin“ atvežė išskirtinio grožio Europos baroko kompozitorių programą. 1982-aisiais įkurtas kolektyvas interpretuoja baroko ir klasicizmo laikotarpio muziką. Ryškus ansamblio nuopelnas – Carlo Philippo Emanuelio Bacho ir Georgo Philippo Telemanno muzikos, kuri XX a. daugelį metų tarsi slėpėsi J. S. Bacho šešėlyje, atgaivinimas. Nuo 1994-ųjų „Akademie für Alte Music Berlin“ daug dėmesio skiria baroko operų atlikimui, šiandien tarp kviestinių ansamblio dirigentų – baroko interpretavimo ekspertai René Jacobsas, Emmanuelle Haïm ir kt.
Vilniuje ansamblis pristatė tiek itališkojo, tiek prancūziškojo baroko stilių. Nors prancūzų kompozitorių ir neišgirdome, tačiau antroje koncerto dalyje skambėjusi Telemanno Siuita styginiams ir basso continuo g-moll „La Musette“, kuri savo stiliumi yra „grynakraujė prancūzė“, tik įrodė, kad Baroko epocha Europoje buvo pakankamai kosmopolitiška. Beje, Telemanno muziką garsus austrų dirigentas yra apibūdinęs kaip mišrųjį baroko stilių, kuriame susijungia itališkos, prancūziškos ir vokiškos tradicijos. Apskritai visa koncerto koncepcija man pasirodė savaip švietėjiška, nes turėjome gerą progą susipažinti su to meto Prancūzijos, Vokietijos, Italijos ir Anglijos muzikinėmis kultūromis, turint omenyje, kad Georgo Friedricho Händelio, kurio Concerto grosso Nr. 1 G-dur, op. 6, skambėjo pirmoje koncerto dalyje, gyvenimas ir kūryba buvo glaudžiai susijusi su Anglija (prisiminkime kad ir žymiausią jo kūrinį – oratoriją „Mesijas“, sukurtą anglų kalba), nors pats concerto grosso žanras atkeliavo iš Italijos…
Nuostabi italų Francesco Marios Veracini, Tarquinio Merulos, Antonio Vivaldi, Francesco Geminiani muzika skambėjo abiejose koncerto dalyse. Pirmąją dalį ansamblis užbaigė J. S. Bacho Koncertu smuikui, orkestrui ir basso continuo Nr. 2 E-dur, BWV 1042. Solo griežė ansamblio koncertmeisteris Georgas Kallweitas, jo interpretaciją galima lyginti su aukštuoju orlaivių pilotažu, kuris yra ne tik technika, bet ir menas bei įkvėpimo šaltinis kitiems laisvai ir elegantiškai sukti viražus Bacho partitūroje. Neabejoju, kad salėje koncerto klausiusiems smuikininkams tai turėjo būti vertinga patirtis, kad Bachas skamba visiškai kitaip, nei jie buvo mokomi.
Koncertą vainikavo įžymioji „La Folia“ variacijų tema Francesco Geminiani Concerto grosso Nr. 12 d-moll pavidalu, sukėlusi seniai begirdėtas ovacijas.
Mūzos Rubackytės žvilgsniu – nuo Vilniaus iki Venecijos
Birželio 4-ąją į festivalio sceną grįžo pianistė Mūza Rubackytė, šįsyk ji pristė programą „Nuo Vilniaus iki Venecijos“. Šveicarijoje gyvenanti lietuvių pianistė jau senokai yra neatskiriama Lietuvos koncertinių sezonų tapatybės dalis, o gal ir ikona. Prancūzijoje ji tapo neoficialia Lietuvos kultūros ambasadore, be jos indėlio būtų sunku įsivaizduoti Lietuvos sezono organizavimą Prancūzijoje 2024-aisiais. Šiemet pianistė buvo pakviesta vadovauti inauguraciniam muzikiniam sezonui Claude´o Debussy gimtinėje Sen Žermene prie Lė, o rudenį maestra vėl sugrįš į Vilnių, į čia jos pačios jau 16 metų rengiamą Vilniaus fortepijono festivalį.
Koncertą Mūza Rubackytė pradėjo retai atliekamu legendinio pianisto ir kompozitoriaus Leopoldo Godowsky opusu – Sonatos e-moll pirmąja dalimi, kuri savo apimtimi gali būti laikoma savarankišku kūriniu, nes visas monumentalusis penkių dalių sonatinis ciklas trunka bemaž valandą. Godovsky kūriniai nėra dažni šiuolaikinių pianistų repertuare, bet Mūza Rubackytė yra viena aktyviausių jo savitos ir vertingos kūrybos puoselėtojų ir propaguotojų. 1910–1911 m. vėlyvojo romantizmo ir ekspresionizmo dvasia sukurtas opusas savo muzikine kalba, pirmiausia harmonija ir tonalumu turi sąsajų su A. Skriabino kompozicijomis, kituose epizoduose rastume ir J. Brahmso ar F. Liszto atgarsių. Kad ir kaip ten būtų, L. Godowsky priklausė tai pačiai S. Rachmaninovo, M. Ravelio, A. Skriabino, M. K. Čiurlionio kartai.
Šiemet suėjo lygiai 155 metai nuo L. Godowsky gimimo. Jo tėvas Mordhelis Godowskis buvo kilęs iš Merkinės, motina Chana-Šeina Levin – iš Gelvonų (dabar Širvintų r.), 1868-aisiais jie susituokė Širvintose. Anksti mirus tėvui (sūnui nebuvo nė metukų) Leopoldas su motina persikėlė į Vilnių, būdamas devynerių jau skambino pirmuosius viešus koncertus. 1884 m. talentingas keturiolikmetis koncertavo Bostone (JAV), nuo tada prasidėjo jo stulbinanti virtuozinė karjera JAV.
- Godovsky Sonatą galima būtų apibūdinti ir vienu žodžiu – nenuspėjama, todėl nepaleidžianti klausytojo dėmesio. Tą patį galima pasakyti ir apie Mūzos Rubackytės interpretaciją, nes ji buvo tokia pat nenuspėjama, sakyčiau, tarsi nežemiška. Tokį interpretacijos apibūdinimą dar labiau priskirčiau po Godowsky skambėjusiems gerai pažįstamiems ir populiariems M. K. Čiurlionio preliudams d-moll, d-moll („Ruduo“), f-moll, noktiurnams cis-moll ir fis-moll.
Ferenco Liszto kūryba – dar viena svarbi ir įspūdinga Mūzos Rubackytės kūrybinės ir organizacinės veiklos sritis. Pirmąją koncerto dalį užbaigė „Venecija ir Neapolis“ iš „Klajonių metų“, o rečitalį Mūza Rubackytė įrėmino išskirtinai monumentaliu kūriniu – F. Liszto Sonata h-moll, S.178. Tarp Liszto kūrinių prasmingai įsiterpė dar 1995 metais, studijų laikais, Ramintos Šerkšnytės (šiemet taip pat švenčiančios gražią gyvenimo sukaktį) sukurta Pasakalija fortepijonui, kuri pianistės programoje tapo preliudu į Liszto sonatą.
Mūzos Rubackytės rečitalis – dar vienas ryškus festivalio įvykis, jos neblėstanti elegancija ir pasigėrėjimą kelianti valia bei vidinė energija (net ir negaluojant) salėje abejingų nepaliko. Pati pianistė jau po koncerto panašias atlikėjų gyvenimo situacijas apibūdino taip: „Arba išeisi ir grosi scenoje, arba mirsi“…
Prancūziški horizontai su Maurice´u Raveliu
Prancūzų dirigentas ir pianistas Victorienas Vanoostenas jau tapo mūsų koncertinio gyvenimo savastimi ir publikos favoritu, nes į jo koncertus Lietuvoje bilietai tiesiog iššluojami. Tačiau daugelis gal pamiršo, kad Lietuva Vanoosteną, o Vanoostenas Lietuvą atrado būtent Mūzos Rubackytės dėka, kai ji 2021 metais jį pasikvietė diriguoti Vilniaus fortepijono festivalyje. Birželio 6-osios koncertas, kuris buvo skirtas išimtinai M. K. Čiurlionio vienmečiui Maurice´ui Raveliui, prasidėjo nuo Siuitos Nr. 1 iš baleto „Dafnis ir Chloja“, o Vanoostenas stojo ne tik prie LNSO dirigento pulto, bet pasirodė ir kaip solistas – skambino Ravelio Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 1 G-dur. Nežinau, ar dar rastume nors vieną dirigentą ir pianistą, kuris ryžtųsi būti šio kūrinio solistu ir dirigentu, nes sudėtinga partitūra, prisodrinta džiazo ritmikos, kelia rimtų iššūkių. Tačiau Vanoosteno energijai ir charizmai tokie iššūkiai nesunkiai įveikiami.
Antroje koncerto dalyje M. Ravelio dainų ciklą su orkestru „Šecherazada“ atliko sparčiai į operos olimpą kopianti Gabrielė Bukinė. Jos balsas tembriškai idealiai derėjo prie palyginti gausaus orkestro, kuris savo ruožtu jautriai sekė subtilią vokalinę liniją. Visą koncertą karališkai vainikavo nemirtingasis „Bolero“ – dar vienas puikus dirigento ir LNSO darbas, vertas geriausių pasaulio salių. Bisui Victorienas Vanoostenas į sceną pasikvietė Mūzą Rubackytę, ir tai tapo prasminga abiejų pianistų dueto staigmena publikai.
Jis – ne garsų alchemikas, jis – sielų terapeutas
Birželio 11-oji Vilniaus festivalyje tapo istoriniu įvykiu. Iš Vengrijos kilęs britų pianistas seras Andrásas Schiffas pirmą kartą atvyko į Lietuvą ir bene pirmą kartą nei koncerto organizatoriai, nei pilnutėlės Filharmonijos salės klausytojai tą išskirtinį vakarą nežinojo, kokia muzika skambės, kol pats pianistas neišėjo į sceną ir nepradėjo skambinti. Glaustame koncerto anonse buvo tik paminėta, kad „interpretuos klasikus“. Tiesą sakant, net neabejojau (ir toks nebuvau vienas), kad tikrai išgirsime Johanno Sebastiano Bacho muziką. Tačiau ką būtent iš didžiojo polifonijos meistro kūrybos? Pasirinkimų galėjo būti daugybė.
Pianistas ne viename interviu yra pabrėžęs savo išskirtinį santykį su Bacho muzika, kuri jam atstoja ir dvasinę praktiką, ir kasdienes pratybas prie klaviatūros. Andrásas Schiffas jau daugelį metų fortepijono meno pasaulyje yra išskirtinė asmenybė ne tik savo ypač intelektualiomis ir subtiliomis interpretacijomis, bet ir apskritai ypatingu filosofiniu santykiu su muzika. Viename interviu pianistas, pasakodamas apie J. S. Bacho vadinamąsias Goldbergo variacijas pabrėžė, kokia jam svarbi absoliuti tyla salėje, nuskambėjus paskutiniam variacijų garsui. Tuo galėjome įsitikinti ir šiame koncerte – pianistas nuo pirmų garsų „auklėjo“ šiaip jau kantrybe nepasižyminčius mūsų klausytojus, kurie neretai negali ilgiau iškentėti nepradėję ploti. Regis, jam puikiai pavyko.
Koncertas išties prasidėjo nuo Bacho, ir būtent pianistų retai skambinamu kūriniu – „Kapriču mylimam broliui išvykstant“ B-dur (BWV 992). Tai oficialiai žinomas pirmasis ir vienintelis devyniolikmečio kompozitoriaus programinis kūrinys, parašytas 1704 m. Po jo buvo atiduota duoklė vienos klasikams – Mozartui, Haydnui ir Beethovenui. Ir vėl: pasirinktas tam tikra prasme „ne formatas“ – rečiau pianistų rečitaliuose girdimi kūriniai: W. A. Mozarto Rondo a-moll (KV511), J. Haydno Andante ir variacijos f-moll (Hob. XVII:6), kurie iš atlikėjų reikalauja daugiau kontempliatyvių savybių nei efektingo virtuozinio šou.
Tačiau visa Andráso Schiffo povyza bylojo ne vien išskirtinį kontempliatyvumą. Tai sykiu buvo ir nepaprastas vidinis džiaugsmas ne tik dėl atliekamos muzikos, bet ir visko, kas jį supa. A. Schiffas labai galingai skleidė tą kontempliatyvumą ir džiaugsmą, jais dalinosi su klausytojais ir šie absoliučiai jam pakluso. Senokai neteko jausti tokios įsiklausiusios publikos Filharmonijos salėje – vienas kitas kostelėjimas, jokių pamirštų išmaniųjų, plojimai tik tada, kai tinka, viskas pagarbioje tyloje. Nežinau, ar visi atkreipė dėmesį į labiau klaviatūra klausytojų link atgręžtą fortepijoną? Spėju, kad tai dar vienas būdas dalintis tiek vidine, tiek išorine savo ramybe su klausytojais-žiūrovais. Klausantis ramios muzikos tėkmės žvilgsnis norom nenorom nuklysdavo ir į klavišus, o ten taip pat viešpatavo absoliuti budistų vienuolyno ramybė, jokio nereikalingo judesio nė vienu piršteliu, ir vizualinės estetikos prasme tai buvo tiesiog labai gražu…
Pirmąją rečitalio dalį vainikavo L. van Beethoveno 30-oji sonata E-dur, op. 109. Ir vėl netipinės klasicistinės struktūros kūrinys, tačiau jis puikiai derėjo prie visos rečitalio koncepcijos, kurią galutinai galėjome suvokti tik nuskambėjus paskutiniams biso garsams. Beje, pirmoji rečitalio dalis taip pat buvo netradiciškai dosni muzikos trukmės atžvilgiu – daugiau kaip valanda. Tačiau kas klausytojų laukia antroje rečitalio dalyje, galima buvo tik nedrąsiai pasvajoti.
Per pertrauką pagalvojau – Bachą dar tikrai išgirsime, tačiau suprasdamas, jog pirmoji dalis gerokai viršijo įprastinį laiko „limitą“, net minties neturėjau (gal tik nedrąsią svajonę), kad laukia Andráso Schiffo repertuaro „topų topas“. Ir kai pianistas po pertraukos išėjęs į sceną paskelbė būtent TAI, per salę nuvilnijo tarsi kokia elektromagnetinė banga. Johanno Sebastiano Bacho Arija ir 30 variacijų (įprastai klaidingai vadinamos Goldbergo variacijomis, nors Bachas tokių nesukūrė) vis dažniau pasitaiko pianistų repertuare, ir čia galima rasti tiek tikrų giluminių interpretacinių šedevrų, tiek visiškai absurdiško, bedvasio virtuoziškumo. Tiesa, pasakysiu tai, ką visada maniau ir už ką kolegos pianistai mane (ir ne tik) galbūt prikaltų prie kryžiaus: Variacijos yra bene vienintelis Bacho kūrinys, kuris nėra tinkamas atlikti šiuolaikiniu fortepijonu. Dalį variacijų, kurios sukurtos būtent dviejų savarankiškų klaviatūrų instrumentui (klavesinui), jas atliekant viena klaviatūra tiesiog neišvengiami tam tikri estetiniai ir artikuliaciniai polifoninių linijų praradimai. Toks pianistas, kuris to išvengtų, dar negimė ir tiesiog negims. Manantys kitaip (o gal ir girdintys kitaip) tiesiog apgaudinėja savo klausą, kita vertus, mūsų klausa per daugelį fortepijono karaliavimo metų interpretuojant Bachą tiesiog priprato būti šiek tiek apgaunama, nes šiuolaikinis fortepijonas yra tas didysis manipuliatorius ir gundytojas Bacho muziką paversti virtuoziniu šou. Toli gražu ne visi pianistai šioms pagundoms atsispiria, bet juk virtuozinis šou Bacho muzikoje – tarsi mirtinoji puikybės nuodėmė.
Ir vis dėlto Andráso Schiffo interpretuojamas Bachas skamba ypač vaiskiai, skaidriai, aiškiai ir giliai. Taip skambėjo ir Kapričas koncerto pradžioje. Nedaugelis pianistų geba šitaip preciziškai ir sykiu giliai bei meniškai išlukštenti visus Bacho partitūrų polifoninius potėpius ir kontrapunktus. Jo skambinimo maniera mus priartina prie autentiškos XVIII a. klavesino artikuliacijos, sykiu išnaudojant visas šiuolaikinio fortepijono dinamines galimybes ir niuansus. Dar Schiffo interpretacijoje atsiskleidžia prasmingos Variacijų struktūros, įvairios polifoninės, žanrinės formos, apie tai bylojo didesnės pauzės po atskirų variacijų (pavyzdžiui, po 10-osios). Andráso Schiffo interpretuojamos Variacijos ne tik estetiškai tobulos, jos – tarsi istorinė edukacinė kelionė per XVII–XVIII a. muzikos lobynus. Antroje rečitalio dalyje klausantis Variacijų vėl neapleido tas ypatingos ramybės jausmas, sklidęs nuo Andráso Schiffo ir jo interpretuojamos Bacho muzikos. Visiškai netikėtas bisas – Fryderyko Chopino Mazurka – sutvisko tuo pačiu skaidrumu ir ramybe.
Pamaniau, kaip klysta tie muzikos kritikai, kurie Andráso Schiffo meną vadina garsų alchemija. Juk alchemija nėra visai švarus reikalas, o seras Schiffas savo vidine ir išorine ramybe, nepaprastu emociniu intelektu viską išskaidrina iki kalnų oro vaiskumos. Jis – kaip terapeutas, savo menu gydantis mūsų sielas, besiblaškančias šiame triukšmingame ir chaotiškame pasaulyje.
Įspūdingas finišas
Birželio 18 ir 20 d. klausėmės paskutinių šiųmečio Vilniaus festivalio koncertų, abu jie buvo savaip išskirtiniai.
18 d. griežė Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas jo meno vadovo Sergejaus Krylovo. Nuo pat pirmųjų įvairiuose šaltiniuose skaitytų šio koncerto anonsų, jis iš kitų festivalio renginių „pasižymėjo“ tam tikru komunikaciniu chaosu. Koncertas intriguojančiai pavadintas „J. S. Bacho ir A. Žlabio disputas“, tiek anonsuose, tiek festivalio buklete nurodyti du solistai – pianistas Andrius Žlabys ir LKO vadovas smuikininkas Sergejus Krylovas. Programoje įrašyti Johanno Sebastiano Bacho Brandenburgo koncertas Nr. 5 D-dur, Koncertas klavyrui ir orkestrui Nr. 1 d-moll, G. Tartini Sonata smuikui ir fortepijonui g-mol („Velnio treliai“, Hugo Kauderio aranžuotė orkestrui) bei Andriaus Žlabio „Movement for strings and piano“ karo aukoms Ukrainoje atminti. Prie Tartini opuso jaučiu pareiga pasakyti pastabą, kad rengiantiems bukletus ir anonsus derėtų atkreipti dėmesį, jog kompozitorius fortepijonui nieko nėra sukūręs, nes tik jo gyvenimo pabaigoje atsirado pirmieji fortepijonai (vadinamieji hamerklavyrai), o G. Tartini „Velnio trelius“ parašė solo smuikui ir basso continuo (tikėtina tarp 1713 ir 1740 m.). Turėtų būti žinoma ir tai, kad tais laikais basso continuo parastai būdavo atliekamas klavesinu ir viola da gamba arba violončele. Bent minimaliai susipažinusiam su J. S. Bacho Brandenburgo koncertais žinoma, kad Penktąjį atlieka trys solistai (klavesinas, smuikas, fleita) ir styginiai, tačiau kodėl šiame koncerte groję solistai nebuvo įvardyti nei anonsuose, nei buklete, negaliu rasti jokio logiško paaiškinimo. Taigi, iš anonsų ir bukleto reikėjo suprasti, kad Penktąjį Brandenburgo koncertą atliks Andrius Žlabys ir Sergejus Krylovas, o juk disputas – tarp Bacho ir Žlabio… Bet iš tiesų solines partijas, be S. Krylovo, atliko klavesinininkė Vaiva Eidukaitytė-Storastienė ir fleitininkė Raimonda Virvytienė, nors pagal anonsus ir bukletą jų tarsi nebuvo… Būtent Penktasis Brandenburgo koncertas originaliai sukurtas soliniam klavesinui, ir tai galima laikyti bene pirmu tokiu pavyzdžiu Baroko epochoje (nes visi kiti Bacho klavyriniai koncertai iš pradžių buvo sukurti kitiems soliniams instrumentams – smuikui, obojui, violai da gambai – ir tik vėliau paties kompozitoriaus perkurti soliniam klavesinui). Penktasis Brandenburgo koncertas visose programose užima svarbią vietą: atskiro dėmesio verta vien išskirtinio virtuoziškumo originali Bacho parašyta klavesino kadencija, taip pat labai raiškios ir virtuoziškos, ansambliškai nepaprastos smuiko ir fleitos solinės partijos.
Bet palikime komunikacines peripetijas nuošalyje (net ir geroje virtuvėje patiekalai kartais prisvyla…). Svarbiausia, kaip buvo interpretuojami minėti kūriniai. Penktojo Brandenburgo koncerto artikuliacija, frazių konstrukcijos skambėjo pakankamai barokiškai, tikrai elegantiškai, artimai tam, ką šiandien vadiname istoriškai pagrįsta baroko muzikos interpretacija, ir šiuo aspektu buvo aiški Sergejaus Krylovo lyderystė. Tiesa, visų trijų dalių tempai buvo kraštutiniai, pirmosios ir trečiosios – kraštutinai greiti, antrosios – kraštutinai lėtas (nors tai Adagio, bet ne Largo), ir tai jau nebuvo visai barokiška, labiau priminė romantizmo muzikos virtuoziškumą. Vis dėlto, nepaisant ekstremalių tempų (čia didžiausias krūvis ir iššūkis teko Vaivai Eidukaitytei-Storastienei, nes juk klavesinas nėra šiuolaikinis fortepijonas su dvigubos repeticijos mechanizmu…), solistų ansamblis buvo išties darnus.
Kitokį įspūdį paliko Giuseppe Tartini sonata. Čia negalėjau priimti ir suprasti S. Krylovo interpretacinės logikos – kodėl Bachą jis atliko barokiškai, o štai Tartini absoliučiai romantizuotai, kaip kokį XIX a. pabaigos miesto romansą, nors abu kūriniai beveik to paties laikotarpio, jiems būdingi tie patys garso formavimo estetiniai principai. Gal kam nors tokie atlikėjo viražai atrodo įdomūs, bet man tai liudija interpretacinį nenuoseklumą ir atsainumą autoriaus epochos stiliaus atžvilgiu. Galbūt tokį solisto požiūrį iš dalies padiktavo pasirinkta gana nyki ir pilka, prie epochos stilistikos ir pačios kūrinio idėjos nederanti Hugo Kauderio aranžuotė orkestrui, tad ir LKO, atlikdamas iš esmės tik harmonines funkcijas (vietoje basso continuo), tarsi nuobodžiavo ir nežinojo, „ką čia dar nuveikus su šia aranžuote“.
Andrius Žlabys – vienas iš tų atlikėjų, kurių pasirodymo publika laukia. Jis klausytojus tiesiog užburia laisvu frazių kvėpavimu, tobulu laiko tėkmes valdymu, ir tai viena jo visapusiško muzikinio talento duotybių, kas toli gražu ne visada išmokstama iš mokytojų… J. S. Bacho kūrybai pianistas jau nuo seno skiria daug dėmesio, nesyk klausėmės jo interpretuojamų ištisų Bacho kūrinių ciklų – Prancūziškų siuitų, partitų ir kt. Klavyrinį koncertą Nr. 1 d-moll Žlabys jau yra skambinęs 2013 m. Vilniaus festivalyje, taip pat su LKO, diriguojamu Sergejaus Krylovo. Galbūt ši aplinkybė nebuvo palanki interpretacijos vertinimui, nes tikėjaisi, kad suskambės kitaip nei tada, ir kai to nesulauki, įspūdis tarsi nublanksta, nors Andrius Žlabys pirmąją ir trečiąją dalis skambino raiškiai ir virtuoziškai, gerai artikuliuodamas smulkiąsias natas, plačiai išnaudodamas fortepijono dinamines galimybes net kai muzika to tarsi neprašo. Paties Andriaus Žlabio kompozicija „Movement for strings and piano“ karo aukoms Ukrainoje atminti paliko jaudinantį ir patrauklų įspūdį – įdomūs ir spalvingi harmonijų sąskambiai, paveikus ir įsimenantis dramatinis krūvis, atspindintis šiurpokas šių dienų realijas, gerai išnaudotos fortepijono galimybės. Taigi – dar vienas nuostabus Andriaus Žlabio talentas.
Kalbant apie paties LKO vaidmenį šioje programoje, susidarė įspūdis, kad šiuokart pristigo nuoseklesnio ir kokybiškesnio kasdienio darbo ir veikiausiai stabiliau ir nuosekliau su orkestru dirbančio vadovo. Kaip ne kaip, šis orkestras tokio vadovo nusipelno…
Baigiant pastabas apie birželio 18-osios koncertą, dar vienas klausimas apie „klavesininius reikalus“: kaip taip nutiko, kad LNF salėje neliko klavesino, kuriuo galima būtų atlikti Brandenburgo penktąjį koncertą, ir Vaiva Eidukaitytė-Storastienė turėjo tempti iš namų nuosavą instrumentą? Kodėl Kauno ir Klaipėdos koncertų salėse stovi nauji klavesinai, o Lietuvos nacionalinė filharmonija jo neturi (po 30 nepriklausomos valstybės metų…)? Spėju, kad priežastis – ne lėšų trūkumas ir ne prioritetų klausimas, nes daugelį dalykų dažnai stabdo inercija, o kai įsigali inercija, nukenčia ambicijos.
Festivalio baigiamasis koncertas buvo vertas ypatingo dėmesio, o jo iš klausytojų tikrai nestigo, ypač kai programoje – gražiausios operų arijos. Dar daugiau intrigos atsirado, kai netikėtai susirgusį maltietį tenorą Josephą Calleją pakeitė jaunosios kartos tenoras amerikietis Jonathanas Tetelmanas, kurį lydėjo (kaip ir buvo planuota) Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas jo meno vadovo Modesto Pitrėno. Koncertas prasidėjo nuo prancūzų romantinės operos grando Jules´io Massenet kūrybos, orkestras atliko operos „Sidas“ fragmentus iš II veiksmo baleto siuitos. Jau nuo pirmųjų taktų buvo akivaizdu, kad Modestą Pitrėną ir orkestrą visam vakarui užvaldė nepaprastas įkvėpimas. Gausi Massenet operinė kūryba Lietuvoje nėra plačiau reprezentuota (išskyrus operas „Verteris“ ir „Manon“), todėl koncerto pradžiai tai buvo puikus pasirinkimas.
Po orkestro įžangos jau išgirdome įspūdingą ir galingą Jonathano Tetelmano vokalą atliekant jaudinančią bei kupiną gilaus liūdesio Verterio ariją iš to paties pavadinimo operos III veiksmo. Toliau pirmoje koncerto dalyje karaliavo Giacomo Puccini muzika, klausėmės ryškiausių tenoro arijų iš operų „Madam Baterflai“, „Vilisės“, „Toska“, orkestras atliko Intermeco iš „Manon Lesko“.
Po pertraukos išgirdome Amilcare Ponchielli ariją „Dangus ir jūra“ (Cielo e mar) iš operos „Džokonda“ II veiksmo. Klausytojus sužavėjo ir nedidelis orkestro ekskursas į grynai orkestrinės muzikos lankas: labai muzikaliai ir jautriai nuskambėjo Jano Sibeliaus Liūdnas valsas ir – įdomus atradimas – G. Puccini Preliudas orkestrui, jo jaunystės opusas, kuriame jau apčiuopiama būsimos veristinės operos stilistika.
Programos pabaigoje įstabusis tenoras padainavo tris bene populiariausias neapolietiško stiliaus dainas: Ernesto De Curtiso „Non ti scordar di me“, „Torna a Surriento“ ir visų laikų vokalinį hitą Eduardo Di Capua „O sole mio“. Ir koks gi bisas būtų be dar vieno ryškaus tenorų (ir ne tik) repertuaro šlagerio – meksikiečių kompozitoriaus Augustino Laros nemirtingos dainos „Granada“. Joje Tetelmanas ekspresija ir įspūdingomis fermatomis tiesiog pranoko pats save, nes yra iš tų ypatingųjų dainavimo meistrų, kurie apdovanoti visapusiškais talentais. Darsyk paspėliosiu, kad tai labiau duotybė, nei išmokta, nors neabejoju, kad Jonathanas Tetelmanas turėjo puikių mokytojų.
36-erių dainininkas yra kilęs iš nedidelio Čilės Kastro miestelio. Įdomu tai, kad savo vokalinę karjerą Manhatano muzikos mokykloje Niujorke jis pradėjo kaip baritonas ir tik vėliau tapo tenoru. Turbūt ši aplinkybė turi teigiamą reikšmę ir dabartiniame dainininko karjeros etape, nes jo balsas turi visą obertonų spektrą – skambų tenoro krištolą ir minkštą, sodrų baritono aksomą. Leisiu sau paspėlioti, kad bėgant laikui jo balsas subręs kaip geras Čilės vynas, įgaus dar daugiau atspalvių, daugiau dramatiniam tenorui būdingų bruožų, nors jau ir dabar dramos jo balse užtektinai. Kai nuskambėjo paskutiniai „Granados“ garsai, atrišta ir valiūkiškai kabanti dainininko peteliškė tarsi signalizavo, kad vakarėlis baigtas. „Finita!“ (ak, tie išlaisvėję amerikiečiai…). Bet štai visiškai paskutiniam bisui – dar vienas absoliutus tenorų repertuaro šedevras, įžymioji Kalafo arija „Nessun dorma“ iš „Turandot“ III veiksmo. Gal mažiau dramatizmo, bet atlikta nepaprastai muzikaliai ir jautriai.
Visas koncertas buvo kupinas nepaprasto emocinio pakilimo ir įkvėpimo. Modesto Pitrėno diriguojamas orkestras tiesiog tobulai ansambliškai sekė visus dainininko artikuliacinius niuansus, fermatas ir rubato, tiesa, emocijos kartais tiek pagaudavo dirigentą ir orkestrą, kad jie dinamiškai užgoždavo solistą. Tačiau tai tik detalės, o visuma buvo labai įspūdinga, kaip ir dera festivalio finalui.