2026-ųjų džiazuojantis Birštonas ir
birštonuojantis Džiazas
Tomas BAKUČIONIS
Prabėgo dar dveji metai, o jie džiazo kalendoriuje yra etapas tarp dviejų džiazo festivalių „Birštonas“. Nuolatiniai renginio vedėjai Jūratė Kučinskaitė ir Darius Užkuraitis bei festivalį aptariantys plunksnos broliai ir sesės nesyk pelnytai renginį yra apdovanoję epitetais „džiazo Meka“, „džiazo atlaidai“, nes jau 46 metai
Zigmo Vileikio dėka čia kuriama ypatinga laisvės ir tikros demokratijos atmosfera, o svarbiausia, kad sceną čia pirmiausia randa Lietuvos džiazo kūrėjai ir atlikėjai, sutraukiantys gausius gerbėjų būrius. Ne vienas festivalio senbuvis, pavyzdžiui, Dainius Pulauskas, šioje scenoje pradėjo savo karjerą.
PENKTADIENIS. NUO SVINGO IKI SĄSAJŲ SU AKADEMINE MUZIKA
Šiųmečio festivalio atidarymo vakarą, kaip ir prieš 2 metus, klausytojus puikiu skambesiu pradžiugino Tomo Botyriaus vadovaujamas Kauno bigbendas. 1991-aisiais užgimęs šviesaus atminimo Romualdo Grabšto „kūdikis“ toliau garbingai laiko bigbendų flagmano vėliavą. Šiemet su kauniečiais pasirodė jaunosios kartos danų vokalistė Elvira Skovsang. Koncerto pradžioje išgirdome 1930-aisiais Fredo E. Ahlerto ir Roy´aus Turko sukurtą žavingą džiazo standartą „Walkin´ My Baby Back Home“, kurį klasikinio džiazo mėgėjai turėtų prisiminti iš legendinio Nato Kingo Cole´o repertuaro. Tiesa, šįsyk standartas suskambo danų kalba ir kiek pakitusiu pavadinimu „Mens vi går hjem gennem byen“ (angl. „As We Walk Home Thrugh the City“).
Visas bigbendo koncertas praūžė svingo ritmu ir dvasia. Esame įpratę, kad svingo stilius siejamas su anglų kalba, todėl įdomi patirtis buvo išgirsti danų kalbą, ir turiu pripažinti, kad ji skambėjo gražiai ir minkštai, nors ir nieko nesupratau, gal tik vieną kitą žodį. Jaunoji solistė turi savitą balso spalvą, platų diapazoną, gerai jaučia svingą, iš prigimties muzikali (ir išvaizdi), nors jos balso struktūra man atrodo labiau tiktų ne svingui ar klasikiniam džiazui, bet kitiems žanrams ir stiliams.
Festivalio atidarymo vakaras buvo labai intensyvus, išgirdome net keturis koncertus.
Taigi, antruoju į scena žengė vieno iš festivalio senbuvių Remigijaus Rančio ansamblis „The Schwings Band“. Tai dar 2011-aisiais suburtas kolektyvas, per tuos 15 metų spėjęs pasirodyti ir visuose Europos kraštuose, tačiau Birštono festivalyje koncertavo pirmą kartą. Apie grupės sėkmę pasaulinėse scenose byloja bent jau toks faktas, kad „Spotify“ platformoje kas mėnesį jų įrašai pritraukia apie 20 000 klausytojų, daugiausia iš JAV, Ispanijos, Vokietijos ir Italijos. Šįsyk Birštono scenoje, be jos lyderio, grojo pianistas Edgaras Sabilo, gitaristas Aidas Tamulevičius, trombonininkas Povilas Jurkša, bosininkas Gediminas Svilas ir būgnininkas Darius Rudis.
Kolektyvas pristatė linksmą programą iš savo 2025 m. albumo „Jackfruit“. Pats grupės pavadinimas signalizuoja apie svingo stilistiką, turėjusią sąsajų su Kauno bigbendo pasirodymu, nors išgirdome ir gerą humoro, satyros ar net parodijos dozę, tačiau parodijuodamas svingo stilių ansamblis daro tai subtiliai, skoningai, o svarbiausia – pozityviai, todėl per visą koncertą neblėso šypsenos muzikantų ir klausytojų veiduose. Gal ir naujausio grupės albumo pavadinimą, kuris lietuvių kalba reiškia duonmedžio vaisių, reikėtų suprasti kaip aliuziją į lengvą ir nerūpestingą gyvenimą – guli sau po kokia palme ar po tuo pačiu duonmedžiu ir čiaumoji vaisius. Remigijus Rančys yra multiinstrumentininkas, tačiau šiame koncerte daugiausia grojo baritoniniu saksofonu, ir man didžiausią įspūdį paliko minkštas ir spalvingas jo instrumento tembras, priminęs legendinį baritoninio saksofono virtuozą Jerry Mulliganą (nors stilistiškai tai nelygintina). Jei reikėtų reitinguoti baritonininkus, Remigijaus saksofonas man būtų pats pirmas.
Lygiai prieš 10 metų Birštono scenoje debiutavo Jievaras Jasinskis su savo grupe „Reinless“ ir Kauno bigbendu. Vėlesniuose festivaliuose jis pristatė naują projektą „JJA Chamber Project“, kuriame siekė sujungti džiazą ir akademinę muziką, ir šis jo pomėgis išliko. Kaskart išgirdus naują Jievaro Jasinskio projektą, kyla mintis – kuo dar nustebins šis reto talento, produktyvumo ir energijos kūrėjas… Ir kiekvienąkart jam tai pavyksta. Šįsyk visiškai naujas jo projektas „Minimalism to the Max“ nustebino parnerių pasirinkimu – scenoje pasirodė džiazo būgnininkai Domantas Razmus ir Dovydas Šulskis bei akademiniai perkusininkai Andrius Rekašius ir Sigitas Gailius, pats Jievaras valdė elektroniką, o dar grojo ne tik trombonu, bet ir… gitara. Tiesa, Jievaro potraukis suvienyti džiazą ir akademinę muziką nesyk jau yra davęs gražių vaisių, o ir šiuo atveju tai savitai skleidėsi elektronikos ir akustikos jungtyse.
Netikėtai originali ir autentiška man pasirodė pati projekto idėja – nuo minimalistinių struktūrų augantis muzikinis audinys santykyje su penkių muzikantų kameriniu ansambliu, elektronika+akustika versus džiazas+akademizmas. Atrodytų – painus „algoritmas“, bet Jievaras Jasinskis yra tas kūrėjas, kuris ir sudėtingas idėjas paverčia klausytojams patraukliomis, dargi įsitraukdamas (ir įtraukdamas) į šmaikštų žaidimą su kūrinių pavadinimų semantika; šia prasme Jievaro Jasinskio projektas šiek tiek siejosi su prieš tai grojusia Remigijaus Rančio kompanija.
Festivalio atidarymo vakarą užbaigė Liutauro Janušaičio projektas „Garden of Dreams“ su Londone gyvenančiu šveicarų prodiuseriu ir akordeono virtuozu Anatole Musteriu. Pasirodymas išsiskyrė ne vien gausiu muzikantų būriu scenoje – solistams talkino vokalistė Kotryna Juodzevičiūtė, Tomas Dičiūnas (klavišiniai, elektrinė gitara), Aistė Baliunytė (arfa), Artūrs Duckis (bosinė gitara), Jonas Gliaudelis (mušamieji) ir Vytauto Didžiojo universiteto kamerinis orkestras. Jau pačiame projekto pavadinime „Garden of Dreams“ (sapnų, svajonių sodas) tarsi užkoduota nevaržoma autorių vaizduotė, išsiliejusi į spalvingą stilių ir tembrų kaitą – nuo klasikinio styginių orkestro ir arfos skambesio iki elektroninio pop- ir ambientinių skambesių.
Neabejotinai vizualus akcentas, tapęs ir užkulisinių aptarinėjimų objektu, buvo Kotrynos Juodzevičiūtės sceninis kostiumas – ryškios gervuogių spalvos triko, tarsi kuriantis aliuziją į holivudinius mokslinės fantastikos filmus. Tačiau man kur kas įdomiau buvo klausytis instrumentiškai traktuojamo Kotrynos vokalo. Išgirdau daug atspalvių, atrodo, kad jaunosios vokalistės balsas su kiekvienais metais subrandina vis įvairesnių ir sodresnių spalvų.
Visos kompozicijos bylojo apie neabejotiną abiejų autorių unikalumą ir komponavimo meistrystę, scenoje vyko tarsi nuolatinis kūrybinis dialogas, apsikeitimas muzikinėmis idėjomis ir kūrybos džiaugsmu, nors kartkartėmis atklysdavo mintis apie didesnio konceptualumo lūkestį, jeigu lygintume su prieš tai buvusiais projektais. Kita vertus, pirmas šių džiazo kūrėjų bendras darbas turėtų būti ne paskutinis, nes Apvaizda vykusiai surežisavo jų susitikimą scenoje.
ŠEŠTADIENIS. STUDENTAI IR GRANDAI
Po naktinio jam-session (patikimi šaltiniai byloja, kad truko iki 6 val. ryto!) šeštadienis tradiciškai prasidėjo dieniniu „studentišku“ koncertu, kuris visame festivalio kontekste yra labai svarbus, nes čia neretai prasideda nauji džiazo karjeros keliai. Vilniaus kolegijos ritminės muzikos katedros ir Latvijos Jāzepo Vītolio muzikos akademijos auklėtinių kūrybinė draugystė trunka jau daugelį metų. Festivalio senbuviai mena Lietuvos džiazo grando Vladimiro Čekasino su šių mokyklų studentais rengtus spalvingus, spontaniškus performansus, kurie dažnai netilpdavo į festivalio laiko reglamentą. Šiemet prie lietuvių ir latvių prisijungė Tartu universiteto Viljandžio kultūros akademija, trijų mokyklų džiazo kolektyvas atliko jaunųjų muzikų sukurtus ir aranžuotus kūrinius.
Baltiškame projekte latviams atstovavo Agnese Bērzkalne (vokalas), Estere Ozoliņa (tenorinis saksofonas ir klarnetas), Andris Žabris (mušamieji), estams – Arty Tamme (gitara), Vilniaus kolegijai – Dominyka Grigonytė ir Austėja Nociūtė (vokalas), Laurynas Staponkus (tenorinis saksofonas), Jogaila Bagdonavičius (gitara), Justas Selenis (fortepijonas), Vincentas Daukšys (vibrafonas), Domas Dragūnas (bosinė gitara) ir Matas Barila (mušamieji). Projektą kuravo žinomi Lietuvos džiazmenai, VIKO dėstytojai Pranas Kentra ir Karolis Šarkus. Ansamblio vokalinis trio dar turi ką veikti tobulindamas vokalo techniką ir stilistiką, bet instrumentininkai paliko gerą įspūdį, neabejoju, kad daugelį jų ateityje matysime profesionalaus džiazo scenose.
Antroje dieninio koncerto dalyje pasirodė LMTA bigbendas. Prie šio kolektyvo ištakų taip pat stovėjo Vladimiras Čekasinas, devintajame dešimtmetyje Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabartinės LMTA) džiazo studijoje subūręs džiazo orkestrą (kolektyvas jau buvo spėjęs išgarsėti anuometėje Sovietų Sąjungoje). Po Čekasino nesyk keitėsi orkestro vadovai, nuo 2015-ųjų jam vadovauja džiazo pianistas, gitaristas ir aranžuotojas LMTA docentas Tomas Dičiūnas. Orkestro istoriją Birštono scenoje galima skaičiuoti jau nuo 1982-ųjų, kai studentų bigbendas pasirodė su Čekasino ansambliu, o 1986-aisiais jo vadovaujamas jungtinis B. Dvariono mokyklos ansamblis ir Konservatorijos bigbendas laimėjo festivalio Grand Prix. Kiekvienas orkestro pasirodymas į festivalį atpūsdavo gaivaus vėjo, improvizacinės laisvės, juolab kolektyvas jau turi ilgametę istoriją, tradicijas ir savo profesionaliu skambesiu studentišką rūbą seniai išaugo.
Šįsyk LMTA bigbendas į festivalį atvežė žinomo danų bosininko, kompozitoriaus Kennetho Dahlo Knudseno kūrinių programą. Į ryškias, daugiasluoksnes kompozicijas, nardančias per įvairias stilistikas, sudarančias gražių progų bigbendo solistams, jautriai įsiliejo Marijos Monikos Dičiūnės (Mary Mo) vokaliniai numeriai. Prie danų svečio diriguojamo orkestro prisijungęs danų būgnininkas Mathiasas Fischeris-Morgensenas užkūrė galingą ritmo „mašiną“.
Šeštadienio popietė buvo didžiųjų džiazo meistrų laikas. Lygiai prieš 30 metų, 1996-aisiais, Dainius Pulauskas čia debiutavo, o dar po ketverių metų laimėjo festivalio Grand Prix. Šįsyk Dainius drauge su Armanu Isojanu ir Arkadijumi Gotesmanu (trio „ADA“, bet tikrai ne aliuzija į „ABBA“!) įtraukė mus į egzotiškų intonacijų ir spalvingų vaizdinių kaleidoskopą, kedendami akustikos ir elektronikos rifus tarp Dainiaus Pulausko virtuoziškai valdomos sintezatorių baterijos ir Arkadijaus Gotesmano šamaniškų būgnų pasažų, intonacijose subtiliai žaisdami ir su savo etninėmis tapatybėmis.
Antrajame popietės pasirodyme Kęstutis Vaiginis, galima sakyti, tradiciškai subūrė puikų tarptautinį ansamblį – gitaristą iš Izraelio Shacharą Elnataną, neeilinį virtuozą lenkų kontrabosininką Michałą Barańskį ir vengrų būgnininką Péterį Somosą. Originalios Vaiginio kompozicijos (dauguma jų buvo visiškai naujos) panardino klausytojus į jaukų, tarsi naminį klausymą, įsiminė darna tarp ramaus, elegantiško K. Vaiginio saksofono „dainavimo“ ir klausytojus užbūrusių azartiškai virtuoziškų Michało Barańskio pasažų.
Šeštadienio vakariniame koncerte išgirdome labai sparčiai kylančią džiazo žvaigždę – pianistą ir kompozitorių Domą Žeromską. Jis savo džiazo kelionę pradėjo B. Dvariono muzikos mokykloje pas šviesaus atminimo Maestro Olegą Molokojedovą, prieš trejus metus baigė bakalauro studijas žymiajame Berklio muzikos koledže, dabar dar studijuoja Naujosios Anglijos konservatorijos magistrantūroje. Domui dar tik 26-eri, bet atrodo, kad jau dabar jis turi visą džiazo kūrėjo ir atlikėjo komplektą – Billo Evanso lyrizmą, Theloniouso Monko perkusinį aštrumą, fenomenalią, virtuozinę Oskaro Petersono pianistinę techniką, galingą McCoy Tynerio konstruktyvizmą ir architektūrą, pagarbą muzikos paveldui ir istorijai, apie ką bylojo skambėję išeivijos lietuvių kompozitoriaus Juliaus Gaidelio Lietuviškos rapsodijos fragmentai.
Birštone Domas Žeromskas pasirodė su tokiais pat išskirtinio talento savo kartos muzikais – saksofonininku Ephraimu Dorsey, kontrabosininku Ianu Quintonu Banno ir būgnų virtuozu Héctoru L. Falu Guzmánu. Kvartetas Birštone pristatė naujausio autorinio Domo albumo kompozicijas, kurios skleidėsi ypatingu dvasingumu ir jautrumu. Krikščioniškajam pasauliui žengiant į Didžiąją savaitę ir artėjant prie didžiausio visų laikų Apsireiškimo slėpinio, savo koncertą kvartetas turbūt neatsitiktinai pradėjo žinomos lietuvių sakralinės muzikos kūrėjos Kristinos Vasiliauskaitės giesme „Iš Tavo rankos, Dieve…“. O bisui po Birštono salę sklandė Giedriaus Kuprevičiaus „Kregždutės“. Nuoširdžiai tikiu, kad talentingasis kvartetas Maestro Giedraus Kuprevičiaus nenuvylė…
Antrajame šeštadienio vakaro koncerte pasirodė Paryžiuje jau daugelį metų gyvenanti, bet glaudžius ryšius su tėvyne palaikanti vokalistė Viktorija Gečytė su dar trimis paryžiečiais – Nicholas Thomas, Peteriu Gironu ir Mouradu Benhammou. Viktorija yra tarsi sukurta klasikiniam svingui – balso tembras su visais reikalingais atspalviais, neskubi banguojanti frazuotė ir paprastos, bet jautrios istorijos, o gal ir mini spektakliai. Visą tai ją išskiria iš daugelio kitų ir neabejotinai patraukia klausytojus, tad dėsninga, kad Viktorija Gečytė tapo šių metų Birštono festivalio Grand Prix laureate.
SEKMADIENIS. EGZOTIKA IR REMINISCENCIJOS
Politikams vis dar besiblaškant ties egzistenciniu klausimu to change or not to change, t. y. persukti ar nepersukti, eilinį kartą laikrodžius pasukome pirmyn ir atėjome į dieninį koncertą, kurio tikrai negalima buvo praleisti jokiomis aplinkybėmis, net ir iki ryto trepsėjus džiame. Kai Mindaugas Stumbras 2022 metais debiutavo Birštone su savo kvintetu, iškart buvo aišku, kad džiazo gitaros flange turime naują ryškų vardą. Paskesni jo veiklos metai bylojo apie nepaprastą produktyvumą ir kūrybingumą, tai patvirtino ir pasirodymas Birštone su kvartetu 2024 metais. Šiemet Mindaugas surinko puikią kompaniją – multiinstrumentininkus Karolį Šarkų ir Gediminą Stepanavičių bei latvių būgnų virtuozą Kasparą Kurdeko. Programoje išgirdome originalias Mindaugo Stumbro kompozicijas iš jo albumų „Among the Pines“, „Inspiration“ ir iš naujausio „The Spinner of Yarns“. Visos kompozicijos pasižymi darniomis struktūromis, šiuolaikiškomis, bet „minkštomis“ harmonijomis (kaip ir švelniai „dainuojanti“ Mindaugo gitara), jų polistilistika gerai subalansuota, skoninga, nors būtent šioje programoje Mindaugą tarsi labiau traukė flamenko ir kiti egzotiški ritmai bei stiliai. Išskirčiau kontrabosininką ir multiinstrumentininką Gediminą Stepanavičių, su kuriuo Mindaugą Stumbrą sieja ne vienų metų kūrybinė draugystė. Gediminas yra kontraboso poetas, tai lemia savitas, intymus santykis su instrumentu, nes ir būdamas puikus virtuozas niekada to nedemonstruoja, o jo mėgstama grojimo technika arco (stryku) jį išskiria iš daugelio kitų kolegų, nes jo kontrabosas skamba taip švariai ir tauriai, tarsi būtų tobula violončelė. Labai gerai visą tandemą papildė latvių būgnininkas Kaspars Kurdeko.
Saksofonininkas Karolis Šarkus vos spėjo įlįsti į klasikinį kostiumą ir tuoj pat vėl lipo ant tos pačios scenos jau kitu amplua – kaip grupės lyderis kartu su saksofonininku Donatu Petreikiu. Ši Šarkaus ir Petreikio suburta kompanija, pasivadinusi „Collaborative Jazz Septet“, dar 2020 metais išleido debiutinį albumą. Burdami kolektyvą abu muzikantai kūrė originalias kompozicijas, kryptingai žengė į klasikinio džiazo lankas, į bibopo ir hardbopo stilistiką. Šių metų Birštone pasirodė tarptautinės sudėties „Collaborative Jazz Septet“ – greta lyderių Karolio Šarkaus ir Donato Petreikio scenoje matėme nuolatinius jų grupės dalyvius Mindaugą Vadoklį, Jievarą Jasinskį, suomių pianistą Tuomasą Korhoneną, lenkų kontrabosininką Mariuszą Praśniewskį, o vietoje Augusto Barono prie jų šįsyk prisijungė danų būgnininkas Andreasas Svendsenas. Visos Petreikio ir Šarkaus kompozicijos yra uždegančios, o svarbiausia – koncentruotai ir maksimalistiškai atskleidžiančios jų pasirinktą stilistiką. Grupės energija ir skambesys buvo tokie, kad neapleido jausmas, jog klausaisi didelio džiazo orkestro.
Festivalio finišo tiesiojoje paskutinis sekmadienio koncertas buvo tarsi praeities festivalių ir koncertų reminiscencija. Pirmoje dalyje pasirodė džiazo melomanams puikiai pažįstamas šveicarų gitaristas Heinzas Affolteris, kuris tik užlipęs ant scenos kreipėsi į klausytojus nostalgiškai prisimindamas savo koncertą 1991 m. pirmajame „Kaunas Jazz“ festivalyje, kur jo programa „Acoustic Adventure“ tapo tikra sensacija. Šiemet Birštone Heinzas Affolteris debiutavo su savo trio „Appletree“, kuriame groja jo sūnus bosistas Yannickas Affolteris ir jaunesnės kartos šveicarų būgnininkas Dennis Blassnigas, o Birštone skambėjusios kompozicijos kaip tik ir priminė tą legendinį „Acoustic Adventure“.
Paskutinis svarus šių metų festivalio akcentas buvo latvių ir lietuvių septeto etnodžiazo programa. „Trombomanija“, kurios pagrindą sudaro du bičiuliai trombonininkai latvis Lauris Amantovs ir lietuvis Skirmantas Sasnauskas, debiutavo prieš keletą metų, jų koncertuose skamba latvių ir lietuvių liaudies dainų aranžuotės.
Šis pasirodymas taip pat buvo nelyginant festivalio praeities reminiscencija, nes 1992 metais Skirmanto Sasnausko kvartetas kartu su šviesaus atminimo Algirdo Klovos „Vydraga“ laimėjo Grand Prix. Šiemet Birštono debiute prie trombonininkų prisijungė ryškūs latvių džiazo virtuozai – pianistas Viktors Ritovs, kontrabosininkas Andris Grunte, perkusininkas Artis Orubs, taip pat Lietuvos džiazo grandas Arkadijus Gotesmanas. Išgirdome jautriai ir subtiliai aranžuotas ir ašarėlę spaudžiančias penkias lietuvių liaudies dainas, vieną originalią S. Sasnausko dainą „Kadujo“ ir dvi latvių liaudies dainas – „Ej, saulīte“ ir „Tumša nakte“, pastarąją virtuoziškai aranžavo pianistas Viktors Ritovs. Nors šįsyk Skirmantas Sasnauskas neišsitraukė savo dūdmaišio ar lamzdelio, tačiau visos programos rišančiąja grandimi tapo sodrus, lietuviškų tarmių autentika alsuojantis Vitos Rusaitytės vokalas, tad ji realiai prisiėmė ir lyderystę. Norėjosi daugiau išgirsti latviškų dainų, nes jos tikrai gražios, bet visais kitais aspektais koncertas buvo graži festivalio pabaiga, įprasminta mūsų broliškų tautų vienybe muzikoje.
Neatskiriama festivalio vizualinė ir istorinė dalis – fotografijų galerija, pasitinkanti dalyvius ir klausytojus Birštono kultūros centro fojė. Čia visų pirma tradiciškai matome Vytauto Suslavičiaus autorinį fotoprojektą „Įkalinti džiaze“ bei gausaus būrio fotografų retrospektyvinę parodą. Dar vienas įsimintinas festivalio bruožas – tikrai geras garso režisieriaus Valdo Karpuškos įgarsinimas, kuris, nepaisant ne pačios palankiausios salės akustikos, su kiekvienais metais gerėja, žengdamas kartu su technologijomis. Tą patį galima pasakyti ir apie šviesų dailininko Norvydo Birulio darbą. Elegantišką scenografiją sukūrė Irma Mickevičiūtė, tradicinės festivalio atributikos autorius – Rimvydas Kepežinskas, Gran Prix autorius – Marijus Petrauskas.
*
Kiekvieno festivalio metu tradiciškai nufotografuoju krokus, šiuo metų laiku jau drąsiau lendančius iš pievos priešais savivaldybės pastatą. Tai tarsi koks ritualas, bylojantis apie džiazo laiko skaičiavimą Birštone, apie kurį mums po paskutiniųjų festivalio akordų visada primena festivalio siela Zigmas Vileikis. Tad tikėdami mus supančio beprotiško pasaulio išminties likučiais lauksime 2028-ųjų kovo 31-osios.
Summary
The 2026 International Jazz Festival “Birštonas” once again confirmed its status as Lithuania’s leading jazz event. Over four days, Birštonas resonated with a wide range of jazz styles – from classical swing to contemporary combinations of electronics, academic music, and ethno-jazz. The festival featured performances by the Kaunas Big Band with Danish vocalist Elvira Skovsang, Remigijus Rančys and “The Schwings Band”, Jievaras Jasinskis’ project “Minimalism to the Max”, Liutauras Janušaitis and Anatole Muster’s “Garden of Dreams”, Dainius Pulauskas Trio, Kęstutis Vaiginis’ international quartet, the young pianist Domas Žeromskas, Viktorija Gečytė, and many other artists. The festival stood out not only for its strong artistic programme, but also for its unique atmosphere of creative freedom, cultivated for many years by its organizers and devoted jazz community.