„Šventasis Pranciškus Asyžietis“ Zalcburge ir Birštone
Audronė ŽIGAITYTĖ
Pirmą kartą susitikusi su Birštono vasaros menų akademijos jaunimu pristačiau galimas mūsų vidurdienio susitikimų temas. Tarp jų paminėjau ir Olivier Messiaeno operą „Šventasis Pranciškus Asyžietis“. Pajuokavau, kad turiu puikų šios operos įrašą, o kaip tik tomis dienomis ji rodoma Zalcburgo festivalyje. Vadinasi, galime nutiesti intelektinį ir emocinį tiltą tarp Birštono ir Zalcburgo.
Jaunimui ši mintis patiko.
Taip vienai didžiausių ir sudėtingiausių XX amžiaus operų paskyrėme ne vieną, o du vidurdienio susitikimus. Aiškinomės jos dramaturgijos principus, klausėmės muzikos, žiūrėjome spektaklio fragmentus ir mėginome suprasti, kaip scenoje galima pasakoti ne apie meilės intrigą, kerštą ar kovą dėl valdžios, o apie vidinį žmogaus virsmą.
OPERA BE ĮPRASTOS INTRIGOS
„Šventajame Pranciškuje Asyžietyje“ beveik nėra išorinio veiksmo, kuriuo paprastai grindžiamas operos siužetas. Messiaenui rūpi kitas klausimas: kaip žmogus artėja prie šventumo?
Kompozitorius pasirinko aštuonias scenas, arba dvasinius paveikslus. Juose Pranciškus patiria baimę, susiduria su kito žmogaus kančia, mokosi priimti tai, kas atgrasu, klausosi paukščių, išgirsta Angelo muziką, gauna stigmas ir pasitinka mirtį.
Iš pirmo žvilgsnio tokia dramaturgija gali atrodyti statiška. Tačiau kiekviena scena pakeičia Pranciškų. Veiksmas vyksta ne tiek išoriniame pasaulyje, kiek žmogaus sąmonėje, todėl reikia sekti ne vien tai, kas atsitiko, bet ir tai, kas po kiekvieno išgyvenimo pasikeitė.
Kodėl Pranciškus iš pradžių nepajėgia apkabinti raupsuotojo? Kas nutinka, kai jis vis dėlto tai padaro? Kodėl paukščių giesmės tampa ne gamtos iliustracija, o kūrinijos ženklu? Kodėl Angelo muzika tokia graži, kad žmogaus kūnas jos beveik nebegali ištverti?
Šiuos klausimus kėlėme ir Birštone.
MESSIAENO MUZIKOS PASAULIS
Norint suprasti „Šventąjį Pranciškų Asyžietį“, reikia bent šiek tiek pažinti patį Olivier Messiaeną. Jis buvo kompozitorius, vargonininkas, pedagogas, ritmo tyrinėtojas ir ornitologas. Dešimtmečius klausėsi paukščių balsų, juos užrašinėjo ir perkėlė į savo kūrinius. Klausydamasis muzikos Messiaenas regėjo spalvas, o ritmą suvokė kur kas plačiau negu reguliarų metrą ar vienodai pasikartojantį pulsą.
Svarbiausia – jis buvo giliai tikintis žmogus. Muzikos kūrimą, dėstymą ir grojimą vargonais laikė ne vien profesija, bet ir Dievo garbinimo būdu.
Visa tai susijungė vienintelėje jo operoje – „Šventasis Pranciškus Asyžietis“ tapo kompozitoriaus religinių, filosofinių ir muzikinių idėjų apibendrinimu. Messiaenas pats parašė libretą, operą kūrė aštuonerius metus (1975–1983).
Maždaug dviejų su puse tūkstančio puslapių partitūrai atlikti reikia milžiniško orkestro, didelio choro ir neįprastos mušamųjų bei elektroninių instrumentų sudėties. Tačiau už šio masto slypi labai paprastas klausimas: ar žmogus gali išmokti priimti kitą – net ligotą, atstumiantį ir svetimą?
SUSITIKIMAS SU RAUPSUOTUOJU
Viena svarbiausių operos scenų – Pranciškaus susitikimas su raupsuotuoju.
Pranciškus nori mylėti kiekvieną žmogų, tačiau, išvydęs ligos subjaurotą kūną, pajunta pasibjaurėjimą ir baimę. Messiaenas jo nevaizduoja kaip nuo pat pradžių tobulo šventojo. Meilė turi būti išbandyta, o tikėjimas – tapti veiksmu.
Pranciškus įveikia pasišlykštėjimą, prieina prie raupsuotojo ir jį apkabina. Pasikeičia ne tik ligonis. Dar svarbiau, kad pasikeičia pats Pranciškus.
Čia aiškiai atsiskleidžia operos dramaturgijos principas. Išorinis veiksmas labai paprastas – žmogus prieina prie kito žmogaus. Tačiau muzika leidžia pajusti, kokį kelią reikia nueiti, kad šis žingsnis taptų įmanomas.
Aptardami sceną galėjome kalbėti ne tik apie šventojo gyvenimą. Ji skatina klausti, ką mes laikome svetimu, ko vengiame ir ar užuojauta lieka tik graži mintis, ar virsta veiksmu patyrus tikrą kito žmogaus kančią. O juk čia natūraliai tęsiama parsifališkoji Wagnerio idėja.
PAUKŠČIŲ GIESMĖS IR ANGELO MUZIKA
Messiaenui paukščiai buvo ne vien gamtos garsų šaltinis. Jis laikė juos didžiaisiais muzikos mokytojais – laisvais ir išradingais kūrinijos giesmininkais. Kompozitorius keliavo po įvairius žemynus, klausėsi jų ir sąsiuviniuose užrašinėjo girdimus balsus.
Paukščių koncertas tapo viena didžiausių operos scenų. Muzika ne mėgdžioja malonų čiulbėjimą, bet kuria sudėtingą ir ritmiškai gyvą pasaulį. Žmogus jame nebėra vienintelis ar svarbiausias balsas. Jis įsiklauso į daugybę kitų gyvybės balsų.
Birštone mėginome suprasti, kaip gamtos garsas virsta muzikine medžiaga, o ši – dramaturgine prasme.
Paukščiai operoje liudija pasaulio pilnatvę, kurios žmogus nesukūrė ir negali valdyti. Jis gali tik išmokti ją girdėti.
Vienoje gražiausių scenų Angelas Pranciškui groja fideliu. Nežemišką skambesį Messiaenas perteikia Martenot bangomis – ankstyvuoju elektroniniu instrumentu, kurio garsas primena balsą, styginį instrumentą ar iš nežinomos erdvės sklindančią melodiją.
Pranciškus šios muzikos beveik negali ištverti. Jeigu Angelas būtų grojęs dar akimirką, siela, pasak jo, būtų palikusi kūną.
Grožis čia nėra vien malonus. Jis gali būti toks stiprus, kad sukrečia, suardo įprastą žmogaus būseną ir leidžia bent akimirką pajusti tai, ko neįmanoma nusakyti žodžiais.
Ši scena padėjo kalbėtis ir apie pačią muzikos patirtį. Kodėl vienas kūrinys mus palieka abejingus, o kitas paveikia beveik fiziškai? Ar muziką visada privalome iš karto suprasti? Gal kartais svarbiau leisti jai veikti dar iki paaiškinimo?
O TUO METU ZALCBURGE…
Kol Birštone tyrinėjome Messiaeno operą, Zalcburgo festivalio „Felsenreitschule“ arenoje buvo rodomas naujas Romeo Castellucci pastatymas. Premjera įvyko rugpjūčio 4 dieną, o šešių spektaklių ciklas tęsis iki rugpjūčio 23-iosios. Opera į festivalio programą įtraukta minint 800-ąsias Pranciškaus Asyžiečio mirties metines.
Castellucci ne tik režisavo spektaklį, bet ir sukūrė jo scenografiją, kostiumus bei apšvietimą. Vienos filharmonijos orkestrui ir Vienos valstybinės operos choro koncertiniam susivienijimui dirigavo Maxime’as Pascalis. Pranciškų dainavo kanadiečių baritonas Philippe’as Sly, Angelą – sopranas Lauranne Oliva, Raupsuotąjį – tenoras Seanas Panikkaras.
Scenoje Castellucci pasitelkė žemę, vandenį, ugnį ir orą. Lijo, buvo minkomas molis ir kepama duona, judėjo žemės kauburiai, degė tikra ugnis, pasirodė gyvi gyvūnai, o ant „Felsenreitschule“ uolos buvo projektuojami paukščių pavadinimai.
Šie vaizdai nėra paprastos Pranciškaus gyvenimo iliustracijos. Režisieriui rūpi medžiagos virsmas: žemė tampa indu, miltai – duona, kūnas – kančios ir atjautos vieta, garsas – spalva, o muzika – šviesa.
Castellucci teatras labai artimas Messiaeno pasauliui tuo, kad ir vienas, ir kitas mąsto ne buitiniu pasakojimu, o simboliais, medžiagomis ir būsenomis. Vis dėlto tokioje operoje kiekvienas ryškus sceninis vaizdas kelia klausimą, ar jis padeda įsiklausyti į muziką, ar pradeda su ja varžytis.
Pirmųjų spektaklių vertinimai buvo itin palankūs. Luisas Gago „El País“ šį pastatymą pavadino svarbiausiu 2026 metų Zalcburgo festivalio palikimu, o pačią operą – absoliučiu programos perlu. Ypač vertinta tai, kad monumentalus Castellucci reginys neužgožė Messiaeno muzikos, o leido jos religinei ir filosofinei minčiai skleistis scenoje.
Zalcburge „Šventasis Pranciškus Asyžietis“ turi savo istoriją. 1992 metais operą „Felsenreitschule“ arenoje pastatė Peteris Sellarsas, dirigavo Esa-Pekka Salonenas, Pranciškų dainavo José van Damas, Angelą – Dawn Upshaw. Kontroversiškai sutiktas pastatymas vėliau buvo pripažintas viena reikšmingiausių kūrinio interpretacijų ir programinio Zalcburgo festivalio atsinaujinimo ženklu. 1998 metais jis buvo atnaujintas diriguojant Kentui Nagano.
Taigi 2026 metų pastatymas yra ne tik naujas susitikimas su Messiaeno opera, bet ir dialogas su paties festivalio istorija.
DU VIDURDIENIAI BIRŠTONE
Mūsų susitikimai dar kartą parodė, kad jauniems žmonėms nereikia supaprastintos muzikos. Reikia rakto, padedančio į ją įeiti.
Messiaeno opera iš pradžių gali gąsdinti savo trukme, milžiniška atlikėjų sudėtimi, sudėtingais ritmais ir religiniu turiniu. Tačiau pradėjus nuo aiškaus klausimo – kas čia keičiasi ir kodėl? – jos pasaulis pamažu atsiveria.
Žiūrėdami fragmentus mokėmės sekti ne tik siužetą. Stebėjome, kaip dramaturgiją kuria tembras, tyla, ritmas, pasikartojimas, kūnas, šviesa ir scenos vaizdas. Kalbėjomės apie tai, kodėl operos veiksmui nebūtina dvikova ar meilės trikampis. Kartais didžiausias įvykis yra žmogaus pastanga įveikti pasibjaurėjimą. Kartais – gebėjimas išgirsti paukštį. Kartais – sutikimas priimti kančią, kurios negali išvengti.
Taip Zalcburgo festivalio įvykis Birštone tapo ne tolima kultūros naujiena, o gyvu pažinimo procesu. Mums nereikėjo būti „Felsenreitschule“ arenoje, kad pradėtume kelionę į šį kūrinį. Pakako įrašo, smalsumo ir dviejų vidurdienių, per kuriuos leidome Messiaeno muzikai skleistis neskubant.
Viename mūsų nutiesto tilto gale buvo milžiniška Zalcburgo scena, Vienos filharmonijos orkestras, choras, gyvūnai, ugnis, vanduo ir uola. Kitame – Birštone susirinkę jauni muzikai, mėginantys suprasti, kaip opera gali pasakoti apie šventumą.
O tarp jų – muzika.
Muzika, kuri gali būti tokia graži, kad sielai kūne pasidaro ankšta.
Abstract
Two midday sessions at the Birštonas Summer Academy of Arts were devoted to Olivier Messiaen’s monumental opera Saint François d’Assise, presented at the 2026 Salzburg Festival in a new production by Romeo Castellucci. Rather than approaching the work through its immense scale, complex musical language or religious subject matter, the discussions focused on its dramaturgy: how can an opera without a conventional plot portray the inner transformation of a human being? Messiaen’s encounters between Saint Francis and the Leper, the birds and the Angel revealed a theatre in which the decisive events take place within the protagonist himself. The Salzburg production provided an opportunity to consider how Castellucci’s powerful visual imagery interacts with Messiaen’s musical and spiritual world. In Birštonas, however, the opera became above all an example of how seemingly difficult contemporary music can be opened to young musicians through attentive listening, discussion and the search for meaning. Between the monumental Salzburg stage and a small group gathered in Birštonas, a bridge was created by music – music so beautiful that, in Saint Francis’s words, the soul can scarcely remain within the body.