Ramutė Kalnėnaitė: laiku sugrotos natos dar ne muzika
Audronė ŽIGAITYTĖ
Vakaras, kuriame skambėjo dėkingumas
Birželio 8-osios vakarą Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Sauliaus Sondeckio salėje įvyko koncertas, kuris iš pirmo žvilgsnio galėjo atrodyti kaip gražus jubiliejinis renginys. Tačiau „Violončelės balsai Ramutei Kalnėnaitei“ buvo kur kas daugiau nei sukakties paminėjimas. Tai buvo vakaras, kuriame biografiją pasakojo ne datos, ne pareigų sąrašas ir ne apdovanojimai, o žmonės – mokiniai, buvę mokiniai, kolegos, bičiuliai, susirinkę padėkoti Mokytojai muzika.
Scenoje keitėsi skirtingos kartos. Vieni Ramutės Kalnėnaitės mokiniai jau seniai tapo profesionaliais atlikėjais, pedagogais, kūrėjais, kiti dar tik žengia profesiniu keliu. Tačiau jų muzikavime buvo juntama ta pati vidinė nuostata – ne vien perskaityti muzikinį tekstą, bet kalbėti garsu.
Programa buvo sudaryta kaip gyvas kartų dialogas. Koncertą pradėjo Teodoras Lipčius ir jo tėvas gitaristas Saulius S. Lipčius, atlikę Enrique Granados „Andalūziją“ iš ciklo „Ispaniški šokiai“. Muzika čia iš karto tapo perdavimo ženklu – iš žmogaus žmogui, iš kartos į kartą, iš mokytojo mokiniui, iš tėvo vaikui.
Vėliau skambėjo Balio Dvariono, Georgo Friedricho Händelio, Bohuslavo Martinů, Arvo Pärto, Davido Popperio, Bélos Bartóko, Karlo Davydovo kūriniai, taip pat pačių vakaro dalyvių kūryba. Tadas Petrulis atliko savo kūrinį „Il volo tra le montagne“ – „Skrydis tarp kalnų“. Kasparas Šerpytis kartu su Kristina Zubrickaite grojo savo kompoziciją „Intoxicated“. Vakare skambėjo ne tik tai, ko mokiniai išmoko, bet ir tai, kuo jie patys tapo.
Kai Marius Sakavičius su arfininke Migle Sakavičiūte atliko Henriette Renié „Andante Religioso“, violončelės garsas susiliejo su arfos šviesa. Gabrielės Dikčiūtės, Mariaus Sakavičiaus ir Miglės Sakavičiūtės atliekamas Händelis priminė tradicijos liniją, Katrinos Emilie Ligeikos pasirinktas Bohuslavo Martinů kūrinys atvėrė kitą – XX amžiaus – spalvą.
Marius Sakavičius padovanojo ir staigmeną – į sceną pakvietė Ramutės bendramokslį Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje Aleksandrą Palėjų.
Vienas prasmingiausių vakaro momentų buvo Davido Popperio „Requiem“ trims violončelėms ir fortepijonui, skirtas Ramutės Kalnėnaitės mokytojui Romanui Armonui. Šis kūrinys sujungė tris kartas: mokytoją, mokinę ir jos mokinius. Tą akimirką ypač aiškiai pajutome, kad violončelės mokykla nėra abstrakti sąvoka. Ji gyvena žmonėse – jų atmintyje, rankose ir garse.
Finale nuskambėjęs Karlo Davydovo „Himnas“, kurį atliko visas vakaro violončelininkų būrys, tapo natūralia koncerto kulminacija. Vienoje scenoje griežė tie, kurie skirtingais metais, skirtingomis aplinkybėmis ir skirtingo amžiaus buvo atėję pas Ramutę Kalnėnaitę. Vieni liko violončelės profesijoje, kiti pasuko į kompoziciją, garso dizainą, dirigavimą, pedagogiką, psichologiją, šiuolaikinius meno projektus. Tačiau visi tą vakarą grįžo prie bendros pradžios.
Tai buvo mokinių papasakota Ramutės Kalnėnaitės pedagoginė biografija.
Ir jau tą vakarą išryškėjo tai, kas vėliau mūsų pokalbyje vis sugrįždavo: Ramutė Kalnėnaitė savo mokiniams perdavė ne vien profesinius įgūdžius. Ji perdavė muzikos klausymosi ir mąstymo būdą.
Mokytoja, kuri pati visą gyvenimą liko mokinė
Jeigu reikėtų vienu sakiniu nusakyti Ramutės Kalnėnaitės profesinę laikyseną, turbūt tiksliausiai ją apibūdintų paradoksas: ji visą gyvenimą mokė kitus, tačiau pati niekada nenustojo būti mokine.
Kalbėdama apie savo kelią ji beveik nekalba apie laimėtus konkursus, koncertus ar pareigas. Vis sugrįžta prie vieno žmogaus – Romano Armono.
„Mano didžiausia sėkmė gyvenime buvo mokytojas, kuris mane lydėjo nuo aštuonerių metų.“
Pati violončelė jos gyvenime atsirado beveik atsitiktinai. Aštuonmetė mergaitė, atėjusi į muzikos mokyklą, instrumento nesirinko – jį parinko mokytojai.
„Net nežinojau, kaip ta violončelė atrodo. Tėveliai knygose rodė paveikslėlius.“
Namuose stovėjo pianinas, buvo noras pereiti į fortepijono klasę, tačiau mokytojas nesutiko jos paleisti. Šiandien ji už tai dėkinga. Vis dėlto svarbiausia buvo ne pats instrumentas, o tai, kaip mokytojas mokė jo klausytis. Ramutė vis grįžta prie vienos minties: Romanui Armonui rūpėjo ne natos, o muzika.
„Jam buvo svarbu, kad vaikas suprastų muziką. Ne tiesiog pagrotų natas, o suvoktų – kokia čia nuotaika? Apie ką ši frazė? Kaip ją reikia sugroti?“
Ir parodyti jis mokėjo – kartais net ne žodžiais.
„Pačias sudėtingiausias vietas parodydavo taip, kad likdavai sukrėstas.“
O tada prasidėdavo tikrasis darbas. Grįžti namo. Bandai pakartoti. Ieškai to paties garso, tos pačios spalvos, tos pačios minties. Ir supranti, kad tai daug sunkiau, negu atrodė. Gal kaip tik čia ir prasideda riba tarp amato ir meno.
Vėliau, jau studijuodama Maskvos konservatorijoje, Ramutė nustebo klausydamasi Mstislavo Rostropovičiaus meistriškumo pamokų. Rostropovičius kalbėjo tais pačiais vaizdiniais ir palyginimais, kuriuos ji jau buvo girdėjusi Vilniuje. Iš pradžių tai net nuvylė: atrodė, kad pasaulinio garso menininkas turėtų pasakyti ką nors dar negirdėto. Tačiau Romanas Armonas tik nusišypsojo:
„Jeigu Rostropovičius tai kartoja, vadinasi, tai labai svarbu.“
Didžioji muzikos pedagogika dažnai kalba apie tuos pačius dalykus todėl, kad esminiai dalykai nesikeičia. Frazė. Kvėpavimas. Tembras. Mintis. Garso kryptis. Muzikos prasmė. Ir visa tai prasideda nuo klausimo: „Apie ką ši muzika?“
Ramutė vėliau tą patį klausimą uždavė savo mokiniams. O sau, regis, tebeužduoda iki šiol.
„Apie ką ši vieta?“ – pedagogika, prasidedanti ten, kur baigiasi natos
Ramutės Kalnėnaitės profesinėje filosofijoje yra aiški riba. Vienoje pusėje – amatas. Kitoje – muzika.
Galima išmokti natas, išlavinti pirštus, įveikti sudėtingiausias technines vietas. Galima net laimėti konkursą. Tačiau visa tai dar nereiškia, kad žmogus muzikuoja.
Todėl vienas svarbiausių klausimų jos klasėje visada būdavo: „Apie ką ši vieta?“
„Paklausi mokinio: apie ką ši vieta? O jis sako – nežinau. Tada pradedi aiškinti. Frazė po frazės, sakinys po sakinio. Ir staiga žmogus užgroja.“
Būtent tas „staiga“ jai ir yra didžiausias pedagoginis stebuklas. Akimirka, kai mokinys suvokia, kad muzika nėra garsų seka. Frazė turi kryptį, kulminacija – priežastį, tyla kartais reiškia ne mažiau negu garsas.
„Laiku sugrotos natos – dar ne muzika.“
Ramutė prisimena vieną istoriją iš studijų metų. Dirbdama prie Beethoveno sonatos ji niekaip negalėjo priimti vienos vietos.
„Aš nesuprantu, apie ką ji“, – pasakiau.
Vienas pedagogas atsakė: „Koks skirtumas? Natos parašytos – grok.“
Tačiau jai toks atsakymas netiko. Ir netinka iki šiol.
„Jeigu nesuprantu, apie ką kūrinys kalba, negaliu jo groti.“
Tada muzika lydėdavo visur – gatvėje, virtuvėje, vakare prieš užmiegant. Tol, kol pamažu atsirasdavo atsakymas. Kol kūrinys pradėdavo kalbėti.
Ji dažnai prisimena ir Rostropovičiaus pamokas. Vieno studento griežimą profesorius apibendrino: „Tu groji Haydną, o aš girdžiu tik: aš Edvardas, aš Edvardas…“
Salė nusijuokė. Rostropovičius tęsė: „Tu turi galvoti, kad dabar pats esi Haydnas.“
Už šmaikščios replikos slypi rimtas reikalavimas – bent akimirkai atsisakyti savęs ir mėginti patekti į kūrėjo pasaulį. Kas jį jaudino? Kodėl jis parašė būtent taip? Ką norėjo pasakyti?
Tik tada muzika pradeda gyventi.
Tas pats požiūris lemia ir Ramutės santykį su technika. Ji niekada neneigė techninio meistriškumo svarbos, tačiau technika jai nėra tikslas. Ji – tik priemonė išreikšti mintį, nuspalvinti garsą, sukurti charakterį.
Kalbėdama apie violončelę Ramutė tai nusako dviem netikėtais vaizdiniais: „Kairė ranka yra aktorius.“ Kairė ranka kiekvieną kartą kuria kitą vaidmenį – charakterį, spalvą, nuotaiką, vis kitą balso atspalvį. O tada: „Strykas yra muzikos siela.“
Viena ranka kuria vaidmenį, kita suteikia jam sielą.
Tačiau visa tai prasideda ne rankose. Muzika prasideda galvoje – o gal dar tiksliau, vaizduotėje.
Todėl ir šiandien, klausydamasi mokinių, Ramutė pirmiausia girdi ne tai, ar visos natos savo vietose. Ji klausosi, ar žmogus turi ką pasakyti.
Muzikos mokymas prasideda tada, kai mokinys pats ima klausti: „Apie ką?“
Mokiniai – gyvoji pedagogo biografija
Klausantis Ramutės Kalnėnaitės pasakojimų apie mokinius, nejučia ima aiškėti, kad būtent jie geriausiai pasakoja jos pedagoginę biografiją. Ji kalba ne apie diplomus, o apie žmones.
„Per ilgesnį laiką bendrystė auga. Iš pradžių žmogų pažįsti mažai, paskui vis daugiau. Galiausiai tampame bendraminčiais.“
Žodis „bendraminčiai“ jos kalboje pasikartoja ne kartą. Mokytojo ir mokinio santykis ilgainiui tampa daugiau nei profesiniu ryšiu – atsiranda pasitikėjimas, bendras muzikos supratimas, bendras žvilgsnis į kūrinį.
Ramutės mokinių keliai labai skirtingi. Augustas Gocentas koncertuoja įvairiose šalyse ir dirba Suomijoje. Gabrielės Dikčiūtės kūrybinis kelias nuvedė į garso režisūrą, teatrą ir kiną. Kasparas Šerpytis šalia violončelės atrado kompoziciją, improvizaciją ir savitą kūrybinę kalbą. Tadas Petrulis greta muzikos pasirinko klinikinės psichologijos studijas. Kiti liko ištikimi pedagoginiam darbui, kamerinei muzikai, orkestrinei kultūrai.
Žvelgiant į tokius skirtingus likimus sunku kalbėti apie vieną modelį. Ir tai turbūt svarbiausia. Tikras mokytojas nekuria savo kopijų. Jis padeda žmogui tapti savimi.
Šią mintį bene geriausiai iliustruoja vienas Ramutės prisiminimas apie Kasparą Šerpytį. Vaikas buvo nepaprastai talentingas, tačiau visiškai nepaisė tradicinių taisyklių. Grojo „ne tais pirštais“, rinkdavosi nepatogiausius sprendimus. Tačiau Ramutė pirmiausia išgirdo ne klaidas. Ji išgirdo muziką.
„Muzika liejosi. Muzika skambėjo bet kokiais pirštais.“
Žinoma, vėliau atsirado pirštuotės, technika ir profesiniai reikalavimai. Tačiau pirmiausia buvo atpažinta tai, ko jokia technika pati savaime nesukuria, – gyvas muzikinis mąstymas.
Pedagogo darbas dažniausiai lieka nematomas. Publika mato solistą, dirigentą, laureatą. Tačiau retai mato žmogų, kuris prieš daugelį metų pirmasis parodė, kaip laikyti stryką, kaip išgauti garsą, kaip išgirsti frazę. Dar rečiau – tą, kuris pirmasis paklausė: „Apie ką ši muzika?“
O juk nuo tokių klausimų prasideda visas kelias.
Romanas Armonas – Ramutė Kalnėnaitė – jos mokiniai. O toliau – jų mokiniai.
Tai ne formali mokykla ir ne institucija. Tai gyva pedagoginė tradicija, perduodama iš žmogaus žmogui.
Ir galbūt būtent taip matuojamas pedagogo darbas: ne tuo, kiek laureatų jis išugdė, o tuo, ar tai, ką pats kadaise gavo iš savo mokytojo, sugebėjo perduoti kitam.
Nuo Maskvos iki Europos: profesija kaip gyvenimo būdas
Ramutės pedagoginės veiklos neįmanoma atskirti nuo atlikėjos patirties. Pedagogika į jos gyvenimą atėjo ne vietoj scenos, o iš pačios sceninės patirties.
Baigusi Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, ji išvyko studijuoti į Maskvos P. Čaikovskio konservatoriją, profesoriaus Stefano Kaljanovo – ilgamečio Mstislavo Rostropovičiaus asistento – klasę.
Ten Ramutė galutinai suprato, kad profesinis augimas neturi pabaigos.
Kaljanovo darbo kambaryje stovėjo spintos, pilnos natų leidinių su dešimtmečiais kauptais užrašais, pirštuotėmis, štrichais, įvairių atlikėjų sprendimais, koncertų ir pamokų pastabomis. Vienam studentui tiko vienas variantas, kitam – kitas. Nė vienas nebuvo absoliuti tiesa.
Svarbiausia buvo suprasti, kodėl renkiesi būtent taip.
Septynerius studijų metus nuolatinė Ramutės koncertmeisterė buvo pianistė Aza Amintajeva, ilgus metus grojusi ir su Mstislavu Rostropovičiumi. Ramutė daug koncertavo, studijavo kamerinį ansamblį ir kvartetą, nuo antrojo kurso tapo studentų simfoninio orkestro violončelių grupės koncertmeistere, dirbo su Fuatu Mansurovu, Genadijumi Roždestvenskiu ir kitais dirigentais.
Tačiau iš tų metų ji pirmiausia prisimena darbą. Kasdienį. Kartais sunkų. Niekada nesibaigiantį. Gal todėl jos pasakojimuose beveik nėra žodžio „karjera“. Yra kitas – tarnystė.
„Rostropovičius norėjo tarnauti didiesiems kūrėjams. Norėjo paduoti Šostakovičiui stiklinę vandens, atidaryti Prokofjevui duris. Tiesiog būti šalia.“
Ramutę ši istorija jaudina iki šiol. Joje – pagarba kūriniui, profesijai, pačiai muzikai.
1983 metais ji grįžo į Lietuvą jau žinodama, kad muzikos mokykla kartu su studijomis nesibaigia.
Tą supratimą stiprino ir scena. Per daugiau nei keturis dešimtmečius Ramutė koncertavo Lietuvoje ir užsienyje, grojo su Lietuvos nacionaliniu ir Latvijos nacionaliniu simfoniniais, Lietuvos ir Klaipėdos kameriniais, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos styginių ir simfoniniu orkestrais, dalyvavo festivaliuose, kamerinės muzikos projektuose, literatūros ir meno vakaruose.
Tačiau koncertavimas jai visada buvo pirmiausia bendravimas.
Tuometė Filharmonija rengdavo daugybę koncertų visoje Lietuvoje, ir atlikėjas ne visada iš anksto žinodavo, kokia auditorija jo laukia. Kartais atvyksti pasirengęs atlikti sudėtingą sonatą, o salėje – pradinių klasių vaikai.
„Nejaugi vaikams grosi ilgą sonatą? Reikia jausti klausytoją.“
Todėl Ramutė dažnai veždavosi daugiau natų, nei reikėdavo numatytai programai. Repertuaras galėjo keistis vietoje. Neužtenka žinoti, apie ką groji. Reikia jausti ir kam groji.
Ne mažiau svarbi buvo kamerinė muzika – kvarteto „Akademija“ veikla, ilgalaikės kūrybinės partnerystės, bendradarbiavimas su Lietuvos rašytojų klubu, dalyvavimas literatūros ir poezijos vakaruose. Kamerinis muzikavimas moko girdėti kitą: kartais perimti iniciatyvą, kartais ją atiduoti, kartais atsitraukti.
Tai savotiška muzikos demokratija.
Tarptautinė Ramutės biografija prasidėjo labai anksti. Dar besimokydama Čiurlionio mokykloje ji pateko tarp pirmųjų jos mokinių, išvykusių į tarptautinius konkursus. Usti nad Orlici oficialiai pirmąją vietą pasidalijo dvi dalyvės – čekė ir lietuvė. Tik po daugelio metų Ramutė sužinojo, kad jos rezultatas buvęs geriausias.
„Tik po dvidešimt penkerių metų sužinojau, kad buvau absoliuti konkurso nugalėtoja, ir tik tada supratau, kodėl didžiulį prizą gavau aš viena.“
Ramutės atmintyje išliko ne tik pergalė. Gegužės pradžia. Kelionė traukiniu. Čekijos kalnai. Jaunatviškas jaudulys. Ir paskui – visai kita tikrovė. 1968-ųjų pavasarį Prahoje skambėjo muzika. Po kelių mėnesių į miestą įriedėjo tankai.
Praėjus daugeliui metų Čekija sugrįžo į jos gyvenimą jau kitaip – Ramutė čia atvyko kaip pedagogė. Vienas kvietimas į vasaros meistriškumo kursus virto daugiau nei dešimtmetį trunkančia tradicija. Kadaise ji pati vyko į tarptautinius konkursus mokytis, klausytis, varžytis. Dabar į tą pačią tarptautinę erdvę grįžta perduoti to, ką sukaupė pati.
Panašiai per dešimtmečius užaugo ir ryšiai su Latvijos violončelininkais – Maija Prėdele, Eleonora Testelec, Mariu Villerušu. 2001 metais Rygoje vykusiame tarptautiniame Mstislavo Rostropovičiaus festivalyje Ramutė atstovavo Lietuvai, dalijosi rečitalio programa su Maija Prėdele, susitiko su Davidu Geringu ir kitais muzikais. Baigiamajame festivalio koncerte į sceną susirinko toks būrys violončelininkų, kad visi vos tilpo. Vieną kūrinį dirigavo Mstislavas Rostropovičius, kitą – Davidas Geringas.
Gal tai ir yra tiksliausias jos tarptautinės biografijos vaizdas. Ne vienišas solistas pasaulio scenoje. Būrys muzikų, kuriuos sieja mokytojai, mokiniai, muzika ir per dešimtmečius subrandintos bičiulystės.
Praha. Maskva. Ryga. Vilnius. Vėl Čekija. Kadaise Ramutė keliavo šiuo žemėlapiu kaip mokinė ir jauna atlikėja. Vėliau – kaip koncertuojanti muzikė. Dabar – kaip pedagogė.
Ir visa sukaupta patirtis galiausiai sugrįžta į klasę – pas mokinį.
Kai muzika tampa gyvenimo būdu
Rašant apie Ramutę Kalnėnaitę vis labiau aiškėja, kad svarbiausi jos gyvenimo faktai nėra nei Prahos konkursas, nei studijos Maskvos konservatorijoje, nei koncertai su orkestrais ar tarptautiniai festivaliai.
Visa tai sudaro profesinio kelio audinį. Tačiau per visus šiuos dešimtmečius ji išsaugojo kur kas retesnę savybę – gebėjimą likti mokine.
Jos pasakojimuose nėra įsitikinimo, kad atsakymai jau surasti. Yra klausimas. Tas pats, kurį kadaise uždavė Romanas Armonas. Tas pats, kurį ji vėliau užduodavo savo mokiniams: „Apie ką ši muzika?“
Ir gal todėl birželio 8-osios vakarą Sauliaus Sondeckio salėje svarbiausia buvo ne suskaičiuoti, kiek laureatų išaugo jos klasėje. Svarbiau buvo išgirsti, kas perduota toliau.
Ramutė prisiminė Romano Armono kartotą profesoriaus Jurgio Karnavičiaus frazę:
„Neįvyko pats blogiausias dalykas. Jūs nepagrojote taip, kad geriau jau nebegalima būtų.“
Joje – visa nuostata, lydėjusi Ramutę Kalnėnaitę visą gyvenimą: net ir gerai sugrojus dar galima ieškoti. Dar galima išgirsti kitaip. Dar galima suprasti daugiau.
Gal todėl svarbiausia jos pamoka mokiniams buvo ne apie stryką, pirštuotes ar net violončelę.
Ji buvo apie muzikos prasmę. Apie tai, kad laiku sugrotos natos dar nėra muzika.
Muzika prasideda tada, kai žmogus išgirsta, ką nori pasakyti, ir suranda savo garsą.
Abstract
The article portrays Lithuanian cellist and pedagogue Ramutė Kalnėnaitė, tracing her artistic and professional development through the influence of her teacher Romanas Armonas, her studies at the Moscow Tchaikovsky Conservatory, her performing career, international artistic connections, and more than four decades of teaching. The concert Cello Voices for Ramutė Kalnėnaitė, held on 8 June at the Saulius Sondeckis Hall of the National M. K. Čiurlionis School of Arts, became a vivid reflection of her pedagogical biography, bringing together several generations of students, colleagues, and friends.
At the heart of the article is Kalnėnaitė’s conviction that “notes played in time are not yet music.” For her, musical performance begins beyond technical accuracy – in the search for meaning, attentive listening, imagination, and the ability to understand what a piece is trying to say. Her teaching is presented not as the production of competition winners, but as the transmission of a living musical tradition from one person to another.