Ina Dagytė-Mituzienė, socialinių mokslų daktarė
Būkite pasveikinti šių metų Didžiosios muzikų šventės kūrėjai ir dalyviai, dėkoju organizatoriams už kvietimą tarti žodį, o auditorijai – už galimybę būti išklausytai.
Panegirikos žanras turėjo gero lygio kanoną ir buvo palankiai priimamas viešajame renesansinio Vilniaus gyvenime, apsidairykime – matyt neatsitiktinai šiandien esame Lietuvos valdovų rūmų Renesansinėje salėje, įpareigoja. Nūdien dėl interneto formuojamos visažinystės, garsui ir vaizdui, o ne žodžiui teikiamo prioriteto imtis šio žanro kebloka, bet pabandysiu. Dalys bus dvi.
Pirmoji panegirikos dalis – Lietuvos muzikų sąjungai, ačiū už drąsą šioje šventėje kurti ne tik estetinį, bet ir etinį išgyvenimą. Kodėl? Nes šiandien džiugina ne vien puikūs muzikos kūriniai, bet ir dėmesys jų atlikėjams, kūrėjams, tad pamatuotai šią šventę galima pakelti nuo aukštos kokybės muzikos vartojimo laiptelio ant muzikos tapatybių atverties pjedestalo. Juk tapatybė yra tai, kas žmogus ar organizacija yra ir pagal ką atpažįstama, vertinama. Ir – po šimts pypkių – muzikas gali ir turi būti pastebėtas ne tik kaip statistinis paslaugos teikėjas, bet ir kaip gyvas žmogus, kūrėjas. Tada vartojimo dimensija menksta, auga dalyvavimo, suvokimo ir savivokos jėga, o su tuo stiprėja ir mūsų bendras kultūros laukas, tad valio Lietuvos muzikų sąjungai!
Antroji panegirikos dalis – pianistui Povilui Jaraminui. Kaip buvo anonsuota, jam teikiamas „Auksinis diskas“ už viso gyvenimo nuopelnus, bet Maestro gyvenimas juda į priekį, tad ir apdovanojimas, ir nuopelnai – viltingo tęstinumo kelyje.
Dažniausiai pasitaikantys laureatų pristatymo būdai yra trys: buhalterinis (kada, kur, kiek ir su kokiu pripažinimo koeficientu), būdvardinis (nepakartojamas, neįkainojamas, mylimas, branginamas) ir autocentristinis (o aš su juo/ja, o mes tada, o aš jam/jai…).
Renkuosi retesnį – daiktavardinį, arba įvaizdinį, būdą. Nes kai žmogus draugauja su instrumentu nuo šešerių, o aktyviai koncertuoja daugiau kaip pusę amžiaus, suskaičiuoti ir užrašyti sales, koncertus, scenos partnerius, įrašus reiktų kelių jaučio odų. Tinkančių būdvardžių sąrašas taip pat būtų pernelyg ilgas, o bendrus prisiminimus smagiau aptarti prie puodelio kavos.
Bet judėkime pirmyn, nes „Auksinis diskas“ laukia, ir progai pritinkanti ir, beje, iš pažiūros nepavojinga folkloro detalė prašosi į viešumą – jei kabikas nekabėtų, tai tupikas netupėtų. Panegirikoje Povilui Jaraminui yra trys įvaizdiniai daiktavardžiai: imtynininkas, ragautojas (smaližius) ir galantas.
Nors realybė, t. y. biografija, primena ir fizinę šio daiktavardžio taikymo išraišką, IMTYNININKAS čia vartojamas kaip mentalinė kategorija. Tai Žmogus, kuris galynėjasi su laiku, neleisdamas nugrimzti į praeitį nei pirmosios muzikos mokytojos – Mamos, nei kitų mokytojų, o ypač savo vedlės tuometėje konservatorijoje prof. Olgos Šteinbergaitės atminimui. Daug valios ir pastangų reikalauja nuolatinis galynėjimasis su pačiu savimi per nuoseklų kasdienį darbą prie fortepijono, natų – diena iš dienos, metai iš metų. Tikram imtynininkui visada norisi laimėti, bet procesas išmoko atsikelti pralaimėjus, brandina asmenybę – tikrą, be arogancijos, turinčią tikslą ir gebėjimą jo siekti, tad belieka šiam IMTYNININKUI palinkėti kuo ilgiau sėkmingai galynėtis su laiku.
RAGAUTOJAS (SMALIŽIUS). Užstalėje maestro Povilas tampa mūsų Poviliuku, nuoširdžiai mėgstančiu pasmaguriauti, tačiau aš dabar ne apie silkutę, grybukus ar mylimos žmonos varškės apkepą. Federico Fellini, pro kavinės langą pamatęs, su kokiu įkvėpimu jaunutė aktorė Giulietta Masina skanauja pyragaitį, nutarė – toks žmogus moka mylėti gyvenimą, kūrybą ir… galbūt pamils ir jį. Ši detalė tepadeda mums atsigręžti į kūrybingą muzikos ragavimą.
Povilas Jaraminas taip ragauja būsimą repertuarą – su užsidegimu, aistringai, atkakliai, džiaugdamasis ir… mokėdamas būti dėkingas, taip jis atrado daug puikios klasikinės ir džiazo muzikos ir savo ypatingąja atlikimo maniera mums ją padovanojo. Bet visada liko ištikimas Gershwinui ir Garneriui. Ir sau taip pat.
Daug kartų galėjome matyti ir girdėti, kaip IMTYNININKAS susijungia su SMALIŽIUMI, kaip talento jėga išplečia salės erdvę, kelia aukštyn klausytojų galvas ir širdis, puiki muzikuojančio imtynininko savybė – ne šlietis prie skambų pavadinimą turinčios salės, o savo muzikavimu daryti ją garsią.
Na, ir GALANTAS. Taip, visada pasitempęs, puikių manierų, bet čia kalbu apie gebėjimą pastebėti kitą, praleisti į priekį, dalintis. Tai ugdantis galantiškumas, didelę patirtį turinčio profesionalo laikysena. Užmojis apvažiuoti su koncertais visas Lietuvos muzikos mokyklas – kad vaikai išgirstų ir pamatytų aukštą standartą. Dirbti koncertmeisteriu ne tik su scenos grandais, bet ir augančiomis liepaitėmis. Atvesti į užburiantį džiazo pasaulį naujų atlikėjų, koncertuoti drauge, rūpestingai vedant tinkamo lygio kryptimi. Nuoširdžiausiai ačiū Jums už tai, Maestro. Drauge su šio darbo prasmę suprantančiųjų vis didesnio palaikymo linkėjimu.
Taigi, įvaizdiniai daiktavardžiai aptarti, jie daugiau buvo reikalingi ne tik emocija, bet ir turiniu apkabinant laureatą, nes pristatant ilgus metus pelnytai scenoje esantį žmogų, pakanka vardo ir pavardės, tad pasitikime – POVILAS JARAMINAS.