Pakartojimai yra gerai
Apie LVSO sezono pradžios koncertą ir vilnietiškąją Manuelio de Fallos „Trumpo gyvenimo“ premjerą
Rima POVILIONIENĖ
Ne vienas, besidomintis tokio pasaulio megapolio kaip Niujorkas muzikiniu gyvenimu ar jame dalyvaujantis, paliudys (ir aš visiškai pritariu), kad Didžiojo Obuolio publika yra išranki ir aikštinga, nes tiesiog išlepinta kasdienio susidūrimo su beprotiška renginių pasiūla, galimybės rinktis iš tuo pat metu skirtingose vietose vykstančių pačių įvairiausių, aukščiausio meninio lygio pasirodymų. O aš pasakyčiau, kad ne ką lėtesnis įvykių tempas ir tikrai kokybiškų kultūros renginių antplūdis tradiciškai kiekvieną rugsėjį užlieja ir Vilniaus erdves, kai prasideda startuojančio koncertų sezono varžybos koncertų salėse ir salytėse, salonuose ir klubuose, loftuose ir garažuose ar dar kitose netikėčiausiose vietose. Šiemet – dar ir didžiuliame ekrane po atviru dangumi.
Ir ką gi daryti, kai supranti, jog tą patį rugsėjo 18-osios vakarą sostinėje gali rinktis iš trijų skirtingų operų. Trijų! Tai – gausiai miniai prie rotušės transliuojamas Jules´io Massenet „Verteris“, liudijantis bohemiečių 20-metį, Žibuoklės Martinaitytės „Apverstos tikrovės“ pasaulinė premjera Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sezono atidaryme bei čia pat, kitapus gatvės, LVSO koncertų salėje ispaniškuoju temperamentu verdanti Manuelio de Fallos opera „Trumpas gyvenimas“. Pastaroji – taip pat premjera. LVSO salė buvo pilnutėlė atėjusiųjų pasiklausyti šios operos koncertinio atlikimo, antrojo po parodymo Pažaislyje rugpjūtį ir kol kas daugiau neplanuojamo. Taip pasitikome Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro 38-ąjį koncertų sezoną.
Idėja atlikti šią operą kilo vienam iš solistų – Edgarui Montvidui, Pažaislio muzikos festivalio meno vadovui, Fallos operoje padainavusiam nedidelį Pako vaidmenį. Tikra tiesa, kad festivaliai savo klausytojams neretai pažeria unikalių muzikos grynuolių, čia nutinka tokių aukščiausio meistriškumo akimirkų, kokias norėtųsi išgirsti ir vėliau, už festivalio ribų, surengti nuskambėjusios programos pakartojimą / post scriptum (projektine kalba tariant, pasirūpinti renginio rezultatų postprodukcija, sklaida). Todėl džiugu, kad šių metų Pažaislio muzikos festivalio baigiamasis koncertas (programoje – koncertinis Fallos operos „Trumpas gyvenimas“ atlikimas), rugpjūčio 30 d. nuskambėjęs po atviru dangumi vienuolyno kiemelyje, neliko vienintelis. Baigiamojo koncerto partneris LVSO sumanymą pakartojo rugsėjo 18 d. Vilniuje, pasitikdamas savo koncertų sezoną.
Fallos opera „Trumpas gyvenimas“ – pirmoji ir vienintelė šio žanro kompozicija jo palikime, parašyta kompozitoriui neturint nė trisdešimties (tiesa, iki operos sukūrimo 1904–1905 metais Falla buvo sukomponavęs keletą sarsuelų – ispaniškojo muzikinio teatro pavyzdžių), – Lietuvoje nebuvo skambėjusi. Montvido teigimu, 2026-aisiais minint ispanų kompozitoriaus 150-ąsias gimimo metines nuspręsta jam skirti dėmesio Pažaislio festivalio muzikinėje programoje ir parengti bei atlikti gana trumpą (dviejų veiksmų, bet trunkančią tik kiek daugiau nei valandą), itin spalvingą ir ispaniškos muzikos koloritu tiesiog purslojančią operą „La vida breve“ („Trumpas gyvenimas“). Apie šią operą mintys festivalio meno vadovo galvoje sukosi jau kurį laiką. O dar palankiai sukrito aplinkybės: Montvidui prieš metus darbuojantis prie Bizet „Karmen“ Lozanoje, jo scenos partnerė, sopranas iš Gvatemalos Adriana González, pasirodė esanti atlikusi pagrindinį Fallos operos vaidmenį – Salud. Beliko imtis ir įgyvendinti operos atlikimą Lietuvoje.
Apvalūs skaičiai ir datos (beje, be 150-ųjų gimimo metinių, šiemet yra ir Fallos mirties 80-metis) – pakankamas argumentas imtis tokių sumanymų, nenuvertinant ir to, kad jubiliejai ypač gerai atrodo pagrindžiant vieno ar kito sumanymo poreikį projektinėse paraiškose. Tačiau būtent šiame įvykyje – pristatant Fallos „Trumpą gyvenimą“ Lietuvoje – įžvelgiu kai ką daugiau nei vien jubiliejų.
Lygiai prieš du dešimtmečius maestro Gintaras Rinkevičius ir Dalia Ibelhauptaitė (bei trečiasis komandos narys – kostiumų kūrėjas Juozas Statkevičius) ėmėsi misijos plėsti operinį repertuarą Lietuvos muzikinėje scenoje, pasiūlyti alternatyvią erdvę, kitą požiūrį į operą. Klasikinį operhauzo repertuarą paįvairino kitapus gatvės tarsi stebuklingu būdu transformuojamoje kongresų scenoje rengiami spektakliai. Tiesa, dominavo klasikinės operinės drobės, kurias pavadintume (tik priimkite tai be jokio sarkazmo ar ironijos) operiniu Holivudu ar sunkiąja artilerija – pradėta nuo Leoncavallo „Pajacų“, Puccini „Bohemos“, vėliau buvo Mozarto „Užburtoji fleita“, Massenet „Verteris“ ir kt., pernai – Wagnerio „Lohengrinas“, 2027 m. sausį laukia „Parsifalis“…
Tačiau tai, kas įvyko šiemet rugpjūčio 30-ąją Pažaislyje bei LVSO sezono atidaryme rugsėjo 18-ąją, buvo nuostabi Edgaro Montvido paskata, netgi provokacija maestro Rinkevičiui ir didžiuliam būriui muzikantų nerti giliau, į rafinuotą ir subtilią, rečiau skambančio operinio repertuaro nišą. O Fallos muzika išties įmantri, kaip ir visas kompozitoriaus vardas – Manuel María de los Dolores Falla y Matheu.
Viena vertus, Fallos operos siužetas visiškai tradicinis – amžinoji meilės tema, iš meilės kylanti kančia, nusivylimas, išdavystė, mirtis prie mylimojo kojų jo vestuvių dieną. Muzikoje, mano nuomone, tarsi vos apčiuopiami šešėliai šmėžuoja skambesio ir muzikinės kalbos paralelės su tokiais repertuaro grandais kaip Puccini („Madam Baterflai“) ar Bizet („Karmen“).
Choro šioje operoje daug, jis spalvingas, įvairus; moterų grupės epizoduose netgi išgirdau aliuziją į su palyda į kalną kopiančios Baterflai skambesį – tik ne tokį subtilų ir plevenantį, bet su ispaniškais Fallos muzikinės kalbos prieskoniais. Juos perteikiant vis dėlto norėtųsi dar daugiau choro precizikos, kuo tiksliau formuojant pirmojo garso ataką (dainavo Roberto Šerveniko vadovaujamas Kauno valstybinis choras).
Kaip Suzuki ir Baterflai pokalbio fantomas man regėjosi Salud ir jos senelės duetas – galbūt dėl to paties soprano ir mecosoprano derinio, o gal ir dėl punktyriškai juntamos italų operos įtakos Fallai. Meilės saldumą ir kančią išgyvenanti mergina Salud – pagrindinė šios operos linija, tačiau man vis dėlto ypač imponavo tai, kaip skambėjo Salud senelės partija.
Suzukiškai šiltas, tarsi skraiste globėjiškai apgaubiantis Justinos Gringytės sodrus aksominis tembras čia pat meistriškai transformuodavosi ir užsiliepsnodavo šaižiais kirčiais lyg aistringasis flamenkas. Tarsi vokalinėje linijoje atsikartotų tai, kas tuoj pat įvyks ant scenos pakylos: autentiško flamenko šokėjos Verónicos Pulido pasirodymas su kaprizingu ir įmantriu trepsėjimu, pritariant gitarai (Ricardo Fernández del Moral Pozuelo).
Falla šokėjos pasirodymą, gitaros partiją bei dainuojančio gitaristo epizodus įtraukė į savo operos antrąjį veiksmą. Tačiau Montvido sumanymu Lietuvoje atliekamos operos pirmąjį ir antrąjį veiksmus buvo nuspręsta rengti be pertraukos ir sujungti improvizuotu flamenko šokėjos ir gitaros interliudu, kurio originalioje partitūroje nėra. Būtent ši improvizacija – autentiško flamenko grynuolis – tapo viena ryškiausių koncerto akimirkų. O tie, kas lankėsi ir Pažaislyje, ir Vilniuje, turėjo progą pamatyti dvi skirtingas improvizacijas, skirtingus šokėjos apdarus, įsijausti į flamenką kaip čia pat, vietoje, spontaniškai gimstantį šokio kūrinį.
Greta šių refleksijų apie įvykusį koncertą dera paminėti operoje dainavusius solistus, kurie atliko daugiau ar mažiau epizodinius vaidmenis, – Jorį Rubinovą (dėdė Salvadoras), Romaną Kudriašovą (Manuelis), Tomą Pavilionį (miestietis, kalvis) ir Ugnę Stražnickaitę (Karmela).
LVSO 38-asis koncertų sezonas atidarytas. Pirmojo pusmečio bukletas skelbia keturiolika koncertų Vilniuje.
Abstract
The opening of the Lithuanian State Symphony Orchestra’s 38th season on 18 September 2026 featured the Vilnius premiere of Manuel de Falla’s opera La vida breve (The Short Life), following its first Lithuanian performance at the Pažaislis Music Festival. Initiated by tenor Edgaras Montvidas and conducted by Gintaras Rinkevičius, the concert brought together international soloists, the Kaunas State Choir and flamenco artists. The review explores Falla’s distinctive musical language, its affinities with Puccini and Bizet, and the expressive performance of mezzo-soprano Justina Gringytė. Particular attention is given to the improvised flamenco interlude, which became one of the evening’s highlights.