Lukas Geniušas: nuo vokalinio rečitalio iki fortepijoninio dueto
Pavasarį ir vasarą Lukas Geniušas Europos koncertų salėse muzikavo su Asmik Grigorian, o rugpjūčio 31 dieną Varšuvos nacionalinėje filharmonijoje pasirodė fortepijoniniame duete su Anna Geniušiene. Balsas ir fortepijonas, du fortepijonai – dvi skirtingos kamerinės partnerystės formos, leidžiančios išgirsti ir skirtingus paties pianisto meninio mąstymo aspektus.
Su Asmik Grigorian – balsas be žodžių
2026 metais Asmik Grigorian ir Lukas Geniušas drauge koncertavo Baden Badene, Londono „Wigmore Hall“, Florencijos „Maggio Musicale Fiorentino“, Graco „Musikverein“ ir kituose Europos muzikos centruose. Liepą, prieš pat dainininkės Karmen debiutą Zalcburge, jų rečitalis surengtas ir Bavarijos valstybinėje operoje Miunchene.
Florencijoje skambėjo Piotro Čaikovskio ir Sergejaus Rachmaninovo romansai bei fortepijoninės miniatiūros – repertuaras, su kuriuo duetas siejamas nuo 2022 metais išleistos plokštelės „Dissonance“.
Londono „Wigmore Hall“ jubiliejiniam festivaliui atlikėjai parengė visai kitokią programą. Pirmojoje jos dalyje skambėjo Maurice’o Ravelio, Gabrielio Fauré, Reynaldo Hahno, Olivier Messiaeno ir Rachmaninovo vokalizės – kūriniai balsui be žodžių. Geniušas jas papildė Georges’o Bizet fortepijoninio ciklo „Reino dainos“ pjesėmis. Antroji dalis buvo skirta Richardui Straussui: atliktos „Keturios paskutinės dainos“, greta jų skambėjo fortepijoninės pjesės, dainos „Zueignung“ ir „Cäcilie“, o bisui – „Morgen!“.
Fortepijonas šiame rečitalyje neapsiribojo akompanimento funkcija. Solo kūriniai jungė atskiras programos dalis, o Strausso dainose Geniušui teko fortepijonu perteikti simfoninės partitūros mastą ir spalvas.
Lygiavertis partneris ar akompaniatorius?
Gegužės 26 dienos koncertas Londone sulaukė skirtingų vertinimų. „Opera Today“ kritikas Colinas Clarke’as Grigorian ir Geniušą girdėjo kaip lygiaverčius partnerius. Jis išskyrė pianisto skambesio skaidrumą ir prisilietimo subtilumą Ravelio vokalizėje, jautrumą Messiaeno harmonijoms, o Rachmaninovo Vokalizėje – tikrą abiejų atlikėjų muzikinį dialogą. Strausso muzikoje kritikas atkreipė dėmesį į Geniušo polifoninių linijų vedimą ir gebėjimą fortepijonu perteikti orkestrinės partitūros daugiasluoksniškumą.
„Bachtrack“ kritikas Roy’us Westbrookas koncertą išgirdo kiek kitaip. Jo dėmesio centre buvo Grigorian, o Geniušo solo atliekamas Bizet ir Strausso pjeses jis vertino veikiau kaip vokalinę programą skiriančius intarpus. Pianisto skambinimą kritikas vadino meistrišku, tačiau pats vertinimų skirtumas išryškino seną vokalinio rečitalio klausimą: ar pianistas girdimas kaip programos dramaturgiją kuriantis partneris, ar pirmiausia kaip dainininko akompaniatorius?
Geniušui ši partnerystė reiškia ypatingą atsakomybę. Pianistas seka dainininkės kvėpavimą, frazę, balso spalvą, o dainose su tekstu – ir žodžio ritmą, kartu kurdamas harmoninę bei dramaturginę kūrinio atramą. Strausso „Keturiose paskutinėse dainose“ užduotis dar sudėtingesnė: fortepijonui tenka perimti simfoninio orkestro funkcijas, tačiau nepradėti jo mechaniškai imituoti.
Du fortepijonai – vienas ansamblis
Rugpjūčio 31 dieną Varšuvos nacionalinėje filharmonijoje partnerystės sąlygos pasikeitė iš esmės. 22-ojo tarptautinio festivalio „Chopinas ir jo Europa“ koncerte Lukas Geniušas ir Anna Geniušienė susėdo prie dviejų fortepijonų.
Geniušą su Varšuvos Fryderyko Chopino institutu sieja svarbi jo profesinės biografijos dalis – 2010 metais Tarptautiniame Fryderyko Chopino pianistų konkurse jis laimėjo antrąją vietą. Tačiau šįkart į Varšuvą pianistas grįžo ne su Chopino muzika, o su programa, kurioje du fortepijonai turėjo aprėpti beveik orkestrinį garsų pasaulį.
Skambėjo Claude’o Debussy „Noktiurnai“, Maurice’o Ravelio „Valsas“, George’o Gershwino „Kubietiškoji uvertiūra“, Trys preliudai ir „Žydroji rapsodija“.
Programos dramaturgiją kūrė ne vien stilistinė kelionė nuo prancūzų impresionizmo iki amerikietiškojo džiazo. Debussy, Ravelio ir Gershwino kūrinius jungė ir orkestrinio mąstymo transkripcija dviem fortepijonams – galimybė keturiomis rankomis kurti skirtingus tembrinius sluoksnius, ritminę energiją ir simfoninį mastą.
Ravelio „Valsas“ šiuo požiūriu – tikras išbandymas. Iš migloto skambesio pamažu išnyrantis šokis vis labiau įsibėgėja, tirštėja, deformuojasi, kol galiausiai susinaikina. Dviem pianistams tenka perteikti ne tik valso ritmą, bet visą jo raidą – faktūros tirštėjimą, muzikinių sluoksnių susidūrimą ir kulminacinį lūžį.
Po koncerto paaiškėjo, kad būtent šis orkestrinis dviejų fortepijonų potencialas neliko vien teorine programos galimybe.
Agata Laszuk savo recenziją „Orfeo“ pavadino „Keturios rankos, viena širdis“. Kritikę pirmiausia sudomino ne dviejų virtuozų varžymasis, o gebėjimas iš dviejų savarankiškų puikių pianistų sukurti vieną ansamblį.
Debussy „Noktiurnuose“ ji išskyrė tylos reikšmę, dinamikos ir artikuliacijos subtilumą, abiejų fortepijonų pusiausvyrą. Publika, anot recenzentės, taip įsiklausė į Debussy muziką, kad beveik nepastebėjo, kada prasidėjo Ravelio „Valsas“.
O Ravelio kūrinio finalas pateikė atsakymą į klausimą, kiek orkestrinės jėgos gali turėti du fortepijonai. Laszuk išgirdo pašėlusį, efektingą finalą, kurio skambesys savo galia galėjo prilygti orkestrui. Tačiau virtuoziškumas, jos vertinimu, nebuvo savitikslis – jį lydėjo jausmingumas ir dramatiškumas.
Nuo Ravelio katastrofos – prie Gershwino laisvės
Antroji Varšuvos koncerto dalis priklausė George’ui Gershwinui. Čia orkestrinio mąstymo klausimas įgijo kitą pavidalą – svarbiausia tapo ritminė energija ir nuolatinė klasikinės muzikos bei džiazo sąveika.
„Kubietiškojoje uvertiūroje“ pianistai išryškino šokio stichiją ir žaismingą tarpusavio dialogą. Trijuose preliuduose Laszuk girdėjo ir svinguojančio džiazo ansamblio energiją, ir bliuzo melancholiją.
„Žydrojoje rapsodijoje“ Geniušai neapsiribojo visiems atpažįstamos pagrindinės temos efektingumu. Greta jos išryškėjo lyriškesni, melancholiški muzikos epizodai. Čia abu pianistai vienu metu turėjo būti ir solistai, ir ansamblis – išlaikyti individualų polėkį ir kartu kurti bendrą formą.
Varšuvos publika duetą palydėjo gausiais plojimais.
Dvi partnerystės formos
Taigi vienų metų Luko Geniušo koncertuose išryškėjo dvi labai skirtingos kamerinės partnerystės formos.
Su Asmik Grigorian fortepijonas klausosi balso – jo kvėpavimo, frazės, tembro, žodžio. Pianistas gali turėti savarankišką muzikinį balsą, tačiau kartu privalo jausti kiekvieną solistės interpretacijos poslinkį.
Fortepijoniniame duete nebelieka net formalaus solisto ir akompaniatoriaus skirtumo. Lukas Geniušas ir Anna Geniušienė dalijasi melodija, ritmu, harmonija, faktūros sluoksniais ir atsakomybe už visą kūrinio formą. Vieno pasiūlyta frazė neišvengiamai keičia kito atsakymą.
Varšuva nebuvo šios partnerystės pabaiga. Rugsėjo 4 dieną Geniušai koncertavo Italijoje, Strezos festivalyje. Ten vėl skambėjo Gershwino „Kubietiškoji uvertiūra“ ir „Žydroji rapsodija“, o greta jų – Sergejaus Rachmaninovo „Simfoniniai šokiai“ dviem fortepijonams.
Todėl šių metų Geniušo koncertus galima matyti ne kaip atskirus garsaus pianisto pasirodymus, o kaip skirtingus muzikinės partnerystės tyrinėjimus. Su Grigorian – fortepijonas ir balsas. Su Anna Geniušiene – du fortepijonai. Abiem atvejais virtuoziškumas prasideda ne nuo klausimo, kiek gali vienas pianistas. Kur kas įdomiau – kiek jis gali išgirsti kitą.
Pagal užsienio spaudą
parengė Audronė Nekrošienė
Abstract
Lukas Geniušas: From Vocal Recital to Piano Duo
The article follows Lithuanian pianist Lukas Geniušas through two different forms of chamber partnership in his 2026 concert season. His recitals with soprano Asmik Grigorian placed the piano in a dialogue with the voice, raising the familiar question of whether the pianist in a vocal recital is perceived as an accompanist or an equal partner in shaping the programme’s musical dramaturgy. In Warsaw, Geniušas appears with pianist Anna Geniušienė in a programme for two pianos, where the distinction between soloist and accompanist disappears altogether. Debussy, Ravel and Gershwin require the two performers to share melodic, rhythmic and textural responsibility while recreating the scale and colour of orchestral writing. Rather than marking a change of direction, the Warsaw concert reveals another aspect of Geniušas’s chamber musicianship: after recitals in which the piano conversed with the voice, two pianos attempt to rival an orchestra.