Kas tie atlikėjai be kompozitorių?

 

YUSUKE ISHII pokalbis su pianistu ANDRIUMI VASILIAUSKU

Su Andriumi Vasiliausku bendrauju jau ne vienus metus. Jis ne kartą savo žiniomis ir įžvalgomis prisidėjo prie mano rengiamų natų leidimų bei mokslo darbų, kartu pasirodėme projekto „Lietuvių kamerinės muzikos panorama“ koncertuose.

Šįkart į Andrių kreipiausi vykdydamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos mokslo grupės projektą „Lietuvių fortepijoninio kanono interpretacijos“ (Nr. S-MIP-24-136), finansuojamą Lietuvos mokslo tarybos. Kalbant apie lietuvių fortepijoninę muziką, vargu ar būtų galima rasti tinkamesnį pašnekovą – Heino Ellerio konkurso laureatą, ilgametį lietuvių muzikos puoselėtoją, atlikusį ir įrašiusį daugybę lietuvių kompozitorių kūrinių.

Lietuvos muzikos visuomenei Andriaus indėlis gerai žinomas, todėl šįkart norėjosi kalbėtis ne tiek apie jo karjerą, kiek apie pačią muziką. Apie tai, kodėl didžiulė lietuvių fortepijoninės kūrybos dalis beveik nefunkcionuoja koncertiniame gyvenime, ką apskritai vadiname tautine muzika, kaip joje atsiranda Čiurlionis, Bacevičius, Balakauskas, Bajoras, Montvila ir daugybė mažiau girdimų autorių. Pagaliau – ar galima kalbėti apie lietuvišką fortepijono muzikos kanoną, jeigu didelė jo dalis taip ir netapo gyva atlikimo tradicija.

Mėginant atsakyti į šiuos klausimus labai lengva viską paaiškinti viena priežasčių grandine. Tačiau tikrovė sudėtingesnė ir prieštaringesnė. Todėl šis pokalbis – ne bandymas pateikti galutinį atsakymą, o dviejų pianistų mėginimas jį surasti.

 

MUZIKA TURI SKAMBĖTI

Yusuke Ishii: Mūsų pažintis prasidėjo, kai kreipiausi į Tave dėl Vytauto Bacevičiaus etiudo fortepijonui nuorašo, saugomo Muzikos informacijos centre. Tavo kontaktą gavau iš muzikologės Danutės Petrauskaitės, ji pasakė, kad tas nuorašas – būtent Tavo.

Vėliau pirmą kartą apsilankiau Tavo koncerte Druskininkuose, kuriame skambinai Juliaus ir Tomo Juzeliūnų kūrinius. Tavo lietuviškas repertuaras, žinoma, tuo neapsiriboja – gausybė viešai prieinamų ir archyvinių įrašų skirta būtent lietuvių muzikai.

Atrodytų, visiškai natūralu, kad lietuvių pianistas groja lietuvišką muziką, tačiau tikrovė kitokia. Pavyzdžiui, aš, japonas, japoniškos muzikos groju nedaug. Tad pradėkime nuo, atrodytų, naivaus klausimo: koks Tavo santykis su lietuvių muzika? Ar užsiimti savo tautos muzika Tau savaime suprantama?

Andrius Vasiliauskas: Toks ryšys su lietuviška muzika, koks yra šiandien, atsirado laikui bėgant ir buvo nulemtas daugybės atsitiktinių veiksnių. Buvo laikas, kai nuolat sulaukdavau vieno ar kito žinomo autoriaus pasiūlymų atlikti naują jo kūrinį, todėl kalbėti apie kokią nors sąmoningą asmeninę iniciatyvą tikrai negaliu. Juo labiau lietuviškos muzikos atlikimą vertinti kaip priemonę siekiant įsitvirtinti tam tikroje hierarchinėje visuomenės sistemoje, rasti savo nišą, laikau nesąmone.

Gavęs naują kūrinį, su šviesaus atminimo profesorės Olgos Šteinberg pagalba (pabrėžiu – be jos nežinia, kaip ten būtų buvę) bandydavau užčiuopti muzikos pradus. Kaip sekdavosi, man sunku būdavo spręsti tada, sunku ir šiandien.

Kas pavyko, kas nelabai, bet liko įrašai. Pats jų neklausau, tačiau interneto svetainėse matau, kad kažkas vis dėlto pasiklauso. Klausytojų nėra daug, bet laikau savo pareigą atlikęs, jei viešojoje erdvėje atsiranda dar vienas lietuviškos muzikos pavyzdys, ypač žinant, kad kito tokio įrašo paprasčiausiai nėra. Šiuolaikinės technologijos suteikia tam neribotas galimybes, o apie lietuvišką muziką pasaulis žino apverktinai mažai.

Prisimenu, per vieną koncertinę išvyką, užsiminęs apie Čiurlionį, iš pakankamai kompetentingo, išsilavinusio žmogaus išgirdau: „O čia dar kas per Černobylis?..“

  1. I.: Būtent dėl šiuolaikinių technologijų ir aš susipažinau su lietuviška muzika.

Paradoksalu, kad savo tautos muzikos atlikimas tampa tam tikra niša. Tačiau tokia situacija būdinga ne tik Lietuvai. Vakarų Europos, pirmiausia Vokietijos ir Prancūzijos, kompozitorių kūryba dėl istorinių ir socioekonominių aplinkybių pasklido po pasaulį ir tapo tarptautinio repertuaro pagrindu, o japonų, lietuvių, brazilų ar kitų kraštų muzika dažniausiai liko lokali.[1]

  1. V.: Mano santykis su muzika laikui bėgant gerokai pasikeitė. Anksčiau dieną studijuodavau įprastą klasikinį fortepijono repertuarą ir naujus lietuviškus kūrinius, o vakare klausydavausi „Jesus Christ Superstar“, Dionne Warwick ar „Chicago“. Paskui jų vietą užėmė Brahmsas, Šostakovičius.

Gerokai pasikankinęs su tekstais – visus kūrinius mokydavausi atmintinai, nes kitaip muzikinė mintis man lieka neaiški, – pradėjau suprasti mus supančių autorių savitumą, jų tautinį aktualumą ir, drįsčiau pasakyti, kai kurių jų pranašumą prieš ordinarius, įsigalėjusius repertuaro pavyzdžius.

Tačiau neįsivaizduoju, kaip tai galėtų tapti visuomenės savastimi. Muzikos aiškinimą laikau beviltišku – žodis nepajėgus perteikti to, ką suformuluoja pati muzika. Iš karčios patirties žinau: Lietuvoje pasiūlyti lietuviškos muzikos programą reiškia išsikasti sau duobę ir joje pasilaidoti. O būdo atrasti muziką jos nesiklausant nežinau. Todėl man lieka elementari užduotis – daryti įrašus ir naudotis šiuolaikinėmis technologijomis, kurios, laimei, dar leidžia reikštis jokių komisijų neaprobuotam individui.

 

TAUTINIS KOLORITAS AR TAUTINIS TURINYS?

  1. I.: Mane sudomino Tavo pasakymas „tautinis aktualumas“. Neretai kompozitoriams tekdavo net savotiškai „parduoti“ tautinį koloritą kaip prekių ženklą. Tad kam, Tavo supratimu, lietuvių kompozitorių kūryba yra tautiškai aktuali – patiems lietuviams ar pasauliui?
  2. V.: Gal pavadinkime kitaip: ne tautinis koloritas, o tautinis turinys. Kūrinys yra talentingai parašytas, įtaigus arba ne. Ir tampa nebesvarbu, kokias muzikinės kalbos priemones ar liaudies dainų citatas autorius panaudojo, svarbiausia – muzikinė mintis ir jos poveikis.

Béla Bartókas sudrebino Europą prabildamas, leisiu sau taip pasakyti, savo tautos muzikine kalba, tačiau etniniai motyvai ten tėra priemonė kitam bendražmogiško pasaulio suvokimo aspektui atskleisti.

Tą patį drįsčiau pasakyti ir apie kai kuriuos lietuviškos muzikos pavyzdžius. Todėl ir vadinu juos tautiškai aktualiais – tai mūsų identiteto apraiškos dialoge su mus supančiu pasauliu. Negi kalbėsimės su Europa kaip cepelinų ir šaltibarščių žemė? Kol kas taip – kol į masinę sąmonę neprasiskverbs tai, kuo iš tikrųjų esame turtingi.

  1. I.: Muzikologas Darius Kučinskas vieno mano koncerto recenzijoje rašė: „Mes patys kažkaip lyg drovimės, abejojame ar net nelabai vertiname to, ką turime, vengėme (ir iki šiol atkakliai vengiame) skambinti lietuvišką muziką koncertuose.“[2]

Po koncertų ir aš sulaukiu padėkos žodžių, tačiau apie pačios muzikos turinį kalbama retai. Ar gali būti, kad lietuvių fortepijoninė muzika visuomenėje tiesiog nefunkcionuoja?

A.V.: Su tuo sutinku. Kodėl taip atsitiko – kita kalba.

Galbūt todėl, kad ši muzika daugiausia buvo sukurta akademinėje aplinkoje. Žvelgiant į visuomenės pasirinkimą išryškėja ir visai neseniai patirto politinio bei moralinio teroro sukeltos destrukcijos padariniai. Akademinė aplinka, kad ir kaip žiūrėsi, sovietinėje sistemoje užėmė tam tikrą privilegijuotą vietą, nors skambėjo šūkiai „Menas liaudžiai“, vykdavo kompozitorių kelionės į kolūkius. Manau, iš čia galėjo kilti nebylus protestas, ilgainiui virtęs tradicija: „mes“ ir „jie“. Mes turime savo muziką, jie – savo.

Visuomenė gyvena savo gyvenimą, tik jau tikrai ne fortepijono muzika. Ir tai joks absurdas. Absurdiškomis laikyčiau pastangas „ištaisyti padėtį“ nurodymais iš viršaus. Norisi tikėti, kad žmones pagaliau paliks ramybėje, o tai gal ir sukurs prielaidas kam nors naujam atsirasti.

 

ČIURLIONIS – FAKTAS AR SAVASTIES DALIS?

  1. I.: Kalbant apie lietuvišką muziką, neįmanoma apsieiti be Mikalojaus Konstantino Čiurlionio. Viename koncerte sakei jo kūryboje įžvelgiantis bruožų, kurie tarsi nyksta lietuvių kasdienybėje.
  2. V.: Čiurlionį galėčiau įvardyti dvejopai: kaip faktą ir kaip kiekvieno dvasinės savasties dalį. Liūdniausia, kai Čiurlionis tampa mokomąja priemone. Dėl daugybės primygtinai brukamų interpretacijų kūrėjas kartais tampa tarsi interpretatoriaus nuosavybe, kurią galima parduoti. Kas kita – nešti jo kūrybą žmonėms. Ir negalima nepripažinti, kad nešančiųjų Čiurlionį tikrai netrūksta. Klausimas tik, kiek tos pastangos vaisingos.

Viešoji erdvė šiandien užpildyta daugybe niekalo. Nesakau „popsu“, nes popsas gali būti labai vykęs ir talentingas. Bet kai visuomenė niekalą priima visiškai rimtai, negali nešokiruoti. Ir savaime kyla klausimas: kur čia dar vietos lieka Čiurlioniui?

  1. I.: Vis dėlto dėmesys Čiurlioniui Lietuvoje milžiniškas. 2025-aisiais, minint 150-ąsias gimimo metines, jo vardas buvo visur – net Vilniaus oro uostas simboliškai tapo Čiurlionio oro uostu.

Spalio 5-ąją visoje Lietuvoje kultūros bendruomenės įspėjamojo streiko vienijančiu motyvu tapo simfoninė poema „Jūra“. Kūrinys buvo pasirinktas kaip protesto simbolis. Ar nekyla pavojus, kad imame labiau domėtis Čiurlionio vardu negu jo kūryba?

  1. V.: Tokį įspūdį provokuoja viešoji erdvė, kurioje atskiro žmogaus nuomonė paskęsta nežinia kam sukeltame šurmulyje.

Čiurlionis man yra akistata su amžinybe, tikėjimas, kurį kiekvienas sau pripažįsta arba ne. Tam reikia atsiriboti nuo minios triukšmo. Kai blizgiame žurnale šalia kvepalų ir apatinių drabužių reklamos atsiranda Čiurlionis kaip viena iš serviso sudedamųjų dalių, kurią galima pasirinkti kaip skanų kepsnį, man tai svetima. Šokiruoja ir valstybinis, direktyvinis Čiurlionio deklaravimas.

Esu girdėjęs pasakojimą apie suomius, kurie per valstybinę šventę, skambant Sibeliaus muzikai, kartu braukia ašarą. Šito man labiausiai ir trūksta – niekieno nereglamentuoto santykio, kuris ir galėtų parodyti tikrą tautos ryšį su kūrėju.

Bet kartu negalima nematyti, kiek šiandien Lietuvoje yra jaunų, talentingų, išradingų žmonių. Įvykių margumyne vis pastebiu autentišką vertę turinčių dalykų. Jų ne taip jau mažai – ir tai nuteikia optimistiškai.

 

BACEVIČIUS IR TEISĖ ABEJOTI

  1. I.: Mūsų susirašinėjime esi Bacevičiaus muziką pavadinęs „šiek tiek grafomaniška“. Mane tai suintrigavo, nes Lietuvoje Bacevičius neretai tarsi sakralizuojamas kaip legendinė asmenybė, daugiau dėmesio skiriant jo biografijai ir išskirtinumui negu pačiai muzikai. Kaip dabar vertintum jo kūrybą?
  2. V.: Taip, prisipažįstu pavartojęs žodį „grafomaniška“. Tai buvo mano asmeninė nuomonė, kurią pasakiau todėl, kad paklausei.

Bacevičiaus esu skambinęs ir studijavęs ne taip jau mažai, bet niekas iki tol neklausė: „O kokia tavo nuomonė?“ Tu paklausei – aš atsakiau.

Anaiptol nemanau galintis būti Vytauto Bacevičiaus – didingos asmenybės, kūrybai save paaukojusio Kūrėjo iš didžiosios raidės – vertintoju, tuo labiau kritiku. Žinau, kad kompaktinė plokštelė su mano įrašytais Bacevičiaus fortepijoniniais kūriniais kažkur Vokietijoje yra tapusi nuolat klausoma. Tokiu atveju nieko kito nelieka, kaip užčiaupti savo visažinystę.

Bet jeigu jau vėl klausi, Bacevičiaus muzikoje kartais pasigendu muzikinės minties aiškumo ir kalbos nuoseklumo. Mano kuklia nuomone, mažesnis kūrinių skaičius galbūt būtų suteikęs jo palikimui daugiau svorio.

  1. I.: Bacevičiaus kūryba labai nevienoda. Aš labiausiai vertinčiau tai, kas sukurta iki 1930-ųjų ir po 1956 metų. Pats kompozitorius 1939–1956 m. laikotarpį vadino kompromisiniu.[3]

O kokius kitus lietuvių autorius išskirtum – ypač tuos, kurių muzika šiandien mažai žinoma?

  1. V.: Mano paties nuostabai, jų vis daugėja. Iš pastaruoju metu atrastųjų negaliu nepaminėti Kazimiero Viktoro Banaičio, Vlado Jakubėno, Juliaus Juzeliūno, Algimanto Bražinsko, Teisučio Makačino, Pranciškaus Beinario, Vytauto Paltanavičiaus, Bruno Markaičio, Tomo Juzeliūno.

Jeigu paminėčiau Banaičio variacijų formos ir simfoninio mąstymo darną, Jakubėno paslėptą sukrečiančią potekstę, Juliaus Juzeliūno monumentalumą, Bražinsko nepaprastai jautriai aplinkai atliepiančių vaizdinių gausą, Makačino ritmiką, Beinario originalumą, Paltanavičiaus sąskambius, Markaičio tautines filosofines įžvalgas, Tomo Juzeliūno tradicine forma išsakytų muzikinių minčių įtaigą – kiekvienas iš šių apibūdinimų galėtų tapti atskiro straipsnio antrašte.

Kiek ši muzika žinoma? Nedaug.

Tik labai nenorėčiau, kad kas nors mano užsiėmimą pradėtų vadinti misija. Istorija tuo ir įdomi, kad retkarčiais ką nors prikelia iš nežinios. Studijuojant visų šių autorių tekstus jie man pasirodė tokie patrauklūs, įdomūs ir prasmingi, kad jų prisikėlimu nė kiek neabejoju.

  1. I.: Vis dėlto aš Tavo užsiėmimą lietuvių muzika vadinčiau misija. Bet tarp paminėtų kompozitorių pasigedau Juozo Gruodžio.
  2. V.: Be jokios abejonės, Gruodį turėčiau minėti. Bet šis vardas žinomas, o mes nejučia nukrypome į autorius, kurie nėra iki galo atskleisti arba paradoksaliai stumiami į nežinią. Todėl ties jais ir apsistojau. Apie Gruodį – atskira kalba.

 

KETURI PENKTADALIAI

  1. I.: Vis dėlto man atrodo, kad lietuviškas fortepijoninis repertuaras nėra itin gausus.
  2. V.: Negaliu sutikti. Jis netgi labai gausus, tik praktiškai atliekama gal kokia penktoji dalis.
  3. I.: Tai kur likę keturi penktadaliai? Lietuvos muzikos informacijos centro duomenų bazėje[4], nors ji ir nėra baigtinė, sunku įsivaizduoti tokią iki šiol neskambėjusios muzikos apimtį.
  4. V.: Gal buvau ne visai teisingai suprastas. Tie keturi penktadaliai, ko gero, beveik visi bent sykį buvo atlikti. Tačiau formalus atlikimo faktas dar neturi nieko bendra su tikru kūrinio gyvenimu. Kūrinys gali paplisti arba visai nepaplisti. Mano požiūriu, tie keturi penktadaliai kaip tik tokie – nepaplitę. Tai, žinoma, mano nuomonė, ją galima ginčyti.
  5. I.: Čia atsiranda dar viena problema – atlikimo tradicija. Ravelio kūrybos stilistika neatsiejama nuo prancūziškos fortepijono kultūros, Debussy supo tokie pianistai kaip Ricardo Viñesas. Bacevičius pats buvo pianistas. Ar XX a. Lietuvos fortepijono atlikimo tradicija galėjo veikti lietuvių kompozitorių kūrybą?
  6. V.: Manau, kad mūsų autoriai dažnai labiau orientavosi į pačią muzikos sandarą, kalbą, kompozicijos priemones, kurios ne visuomet dera su instrumento specifika. Tai atlikėjui kelia užduotis, kurių ne visada rasime pasauliniame repertuare. Gal ir dėl to lietuviška fortepijono muzika tokia nepopuliari.

Man pačiam po sunkaus ir nepatogaus lietuvių autoriaus kūrinio repeticijos bet kuris Debussy ar Ravelio kūrinys kartais atrodo kaip šviesus parkas su gėlynais, išėjus iš tankių miško brūzgynų. Anksčiau pykdavau. Paskui pradėjau suprasti, kad tai neordinarios stilistikos savybė, tam tikras raiškos būdas, o atlikėjo, kaip „orios ir save gerbiančios asmenybės“, pretenzijas kartais geriau nuraminti.

Pastangų reikia daug, bet kai pajunti, kad kartu su autoriumi gali pasakyti kažką labai originalaus, nebegaila nei laiko, nei darbo. Kartais įvyksta ir mažas stebuklas – po pirmą kartą atliktų kūrinių sulauki spontaniškos, nuoširdžios publikos reakcijos.

O į klausimą, ar instrumentinis atlikimas veikia Lietuvos kompozitorių kūrybą, atsakyčiau paprastai: būtų gerai, jeigu veiktų…

 

KAI AUTORIUS PASAKO VIENĄ SAKINĮ

  1. I.: Tavo 2007 m. įraše „Lietuvių kompozitorių fortepijono muzika“ – Jono Švedo, Vytauto Montvilos, Broniaus Kutavičiaus, Felikso Bajoro ir Osvaldo Balakausko kūriniai. Su pastaraisiais dviem, kurių šiemet netekome, Tau teko tiesiogiai bendradarbiauti.
  2. V.: Prisimenu, skambinau Felikso Bajoro „Raudą“. Mano supratimu, pavyko išgauti dejuojančias intonacijas. O iš autoriaus sulaukiau pastabos: „Ir ką tu čia nori pravirkdyti? Čia lietuvės rauda, kuri turi būti santūri ir didinga, o ne žliumbianti. Nuimk tuos savo stenėjimus.“

Osvaldas Balakauskas man patikėjo „Kaskadų 2“ premjerą. Vėliau su smuikininke Rusne Mataityte grojau jo Sonatą smuikui ir fortepijonui.

Kai „Kaskadas 2“ jau buvau pramokęs, autorius pasikvietė konsultuotis. Maniau, gausiu pylos, o vietoj to gavau tarsi režisūrines gaires – ką daryti su tekstu. Po poros dienų beveik protestuodamas buvau tempte nutemptas į LRT radijo studiją kūrinio įrašyti.

Po kelių mėnesių Kompozitorių sąjungos salėje vyko naujų kūrinių įrašų perklausa. Nuskambėjo ir mano įrašytos „Kaskados 2“. Iki šiol nesuvokiu, kodėl tas įrašas taip įtaigiai skambėjo. Bet supratau viena – kaip man dar toli iki Balakausko muzikos.

  1. I.: „Kaskadas 2“ skambinau ir aš, 2024 m. Kunitachi koledže Japonijoje skaitydamas paskaitą apie lietuvių muziką. Iš pristatytų Bacevičiaus, Kačinsko, Kutavičiaus, Balakausko ir Natalevičiaus kūrinių daugiausia dėmesio sulaukė būtent Balakauskas.

Paradoksalu, kad jo muzika, iki kurios, kaip sakai, Tau dar „toli“, man, užsieniečiui, yra daug lengviau prieinama už Čiurlionio kūrybą, kuri Tau yra „dvasinės savasties dalis“.

  1. V.: Man labai malonu girdėti, kad mūsų autoriaus kūryba rado atgarsį visiškai kitokioje kultūrinėje terpėje.

Grįšiu prie minties, apie kurią gal kiek įkyriai sukuosi visą mūsų pokalbį – apie kūrybos gyvybingumą. Jeigu muzika rado atgarsį, ji jau gyvena. Prisimenu, kartą, ruošdamasis koncertui, Balakausko kūrinį pagrojau profesorei Olgai Šteinberg. Ji pasakė: „Tai ateities muzika.“ Profesorė tokiais epitetais nesišvaistydavo.

Ir juk Balakausko muzika taip pat yra mūsų dvasinės savasties dalis. Kaipgi kitaip? O jeigu tai ateities muzika, vadinasi, ateitimi anaiptol negalima nusivilti.

  1. I.: Man vienas „lietuviškiausių“ Tavo įrašo autorių – Vytautas Montvila. Jo stilių sunku priskirti kuriai nors krypčiai. Kuo jo muzika traukia Tave?
  2. V.: Teko pirmą kartą atlikti Montvilos ciklą „Miražo variacijos“. Prieš koncertą susitikome su autoriumi, bet nustebino jo ypatingas kuklumas. Galvojau: „Negi jis man taip nieko ir nepasakys?“ O išgirdau padėką. Gal tai ir buvo svarbiausias paskatinimas.

Su Montvila nemažai teko bendradarbiauti ir kaip su garso režisieriumi. Jis kruopščiai, pasiaukojamai puoselėjo Kompozitorių sąjungos fonoteką. Ten buvo ir kai kurių mano įrašų, dalis – unikalūs. Vis pagalvodavau, kad reikėtų pasidaryti kopijas. Deja, kiek girdėjau, per gaisrą fonoteka buvo sunaikinta.

Man Montvilos kūryba ir lietuviška, ir dar pridurčiau – vilnietiška. 2023 m. buvau parengęs miesto jubiliejui skirtą programą iš lietuvių autorių fortepijoninių kūrinių, atspindinčių Vilniaus dvasią. Joje buvo Montvilos pjesių, puikus, bet visai pamirštas Vytauto Paltanavičiaus ciklas „Vilniaus vaizdai“, kitų kūrinių. Palaikymo nesulaukiau. Programą kartą paskambinau Druskininkuose, M. K. Čiurlionio muziejuje.

 

AR JAU TURIME KANONĄ?

  1. I.: Mūsų pokalbis yra projekto „Lietuvių fortepijoninio kanono interpretacijos“ dalis, todėl pabaigoje neišvengiamai turime grįžti prie kanono.

Vakarų Europos muzika dėl per kelis šimtmečius susiformavusios atlikimo tradicijos ir istorinių aplinkybių tapo klasikiniu kanonu ir įsitvirtino visuomenės kultūrinėje atmintyje. XIX–XX a. ji pasklido po kitus pasaulio regionus. Tokiose Vakarų muzikos stipriai paveiktose šalyse kaip Japonija ar Lietuva fortepijono kultūra palyginti jauna. Atsiranda asimetrija: Vakarų Europos muzika skamba visur, o kitų kraštų muzika daugiausia lieka lokali. Tačiau, išskyrus Čiurlionį, net ir pačioje Lietuvoje lietuvių fortepijoninė muzika atliekama ne itin aktyviai.

Ar, Tavo nuomone, jau galime kalbėti apie lietuvišką fortepijono muzikos kanoną?

  1. V.: Mano atsakymas yra pačiame Tavo teiginyje: išskyrus Čiurlionį, lietuvių fortepijoninė muzika atliekama ne itin aktyviai.

Nedrįsčiau ne tik kalbėti apie lietuvišką fortepijoninės muzikos kanoną – pagalvojęs apie jį turbūt pulčiau atsiprašyti autorių, kurių keturi penktadaliai kūrybos iki šiandien beveik negyvena koncertiniame repertuare. Nenoriu dramatizuoti, bet ypač šiuolaikinės originalios muzikos patekimas į viešumą dažniausiai yra vos ne formalus, proginis.

Taip susiklostė mano gyvenimas, kad po dvejų metų galėčiau švęsti sceninės veiklos penkiasdešimtmetį. Remdamasis visa šia patirtimi drįstu tvirtinti: lietuviška originalioji muzika savame krašte yra letargo būsenoje. Ji guli giliuose kloduose ir… nežinau, gal laukia prisikėlimo. Istorija parodys.

  1. I.: Tuomet visai pabaigai pasvajokime. Tarkime, penkiasdešimties sceninės veiklos metų proga gali surengti koncertą, ir neturi jokio rūpesčio nei dėl publikos, nei dėl politikos, nei dėl repertuaro paklausumo. Ką skambintum?
  2. V.: Iš karto sakau – penkiasdešimtmečio nešvęsiu iš principo. Tokį šventimą laikau primygtiniu būdu dar sykį save įrodyti. Ko neįrodei per penkiasdešimt metų, per vieną vakarą gal geriau ir nebandyti.

Bet jeigu atsirastų nesumeluotas mano koncerto poreikis, programą pasiūlyčiau. Ją keliuose Lietuvos miestuose skambinau 2025 metų rudenį. Žmonėms patiko.

Ludwigo van Beethoveno „Patetinė“ ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio sonatos.

 

Straipsnis parengtas vykdant mokslininkų grupės projektą „Lietuvių fortepijoninio kanono interpretacijos“ Nr. S-MIP-24-136, finansuojamą Lietuvos mokslo tarybos (LMTLT).

 

 

 

Abstract

The conversation between Japanese pianist and researcher Yusuke Ishii and Lithuanian pianist Andrius Vasiliauskas focuses on the vitality of Lithuanian piano music and the question of its canon. Drawing on decades of experience performing and recording works by Lithuanian composers, Vasiliauskas reflects on why a significant part of this repertoire remains largely absent from concert life. The discussion addresses national identity in music, the relationship between composer and performer, the reception of Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, and the legacy of lesser-known Lithuanian composers. Personal recollections of working with Feliksas Bajoras, Osvaldas Balakauskas, Vytautas Montvila and others illuminate the performer’s role in bringing a musical work into living cultural circulation. Ultimately, the conversation asks whether a Lithuanian piano-music canon can truly exist without a sustained and evolving performance tradition.

 

[1] Goehr Lydia, The Imaginary Museum of Musical Works: An Essay in the Philosophy of Music, rev. ed., New York: Oxford University Press, 2007, 245.

 

[2] Kučinskas Darius, „Vakaras Juozo Gruodžio gimtadieniui“. – 7 meno dienos, 2023-12-22.

 

[3] Pats Vytautas Bacevičius išskyrė penkis savo muzikinės kalbos raidos laikotarpius; 1939–1956 m. vadino kompromisiniu. Milda Radeckytė-Kazakevičienė, „Vytauto Bacevičiaus stambios formos kūriniai fortepijonui (1926–1939 m.)“ – Menotyra, 1984, 12, 34.

 

[4] Prieiga internete www.mic.lt.

 

Tags: