IEŠKANTYS LOBIO
Ervidas BALČIŪNAS
Birštono vasaros menų akademijoje lobio ieškojome ne perkeltine prasme vien dėl gražaus pavadinimo. Kiekviena pamoka, koncertas, pokalbis ar kito dalyvio darbas galėjo atverti tai, ko anksčiau nežinojai arba nebuvai pastebėjęs. Kartais lobiu tapdavo naujas kūrinio supratimas, kartais – vienas tikslus pedagogo patarimas, o kartais – galimybė išgirsti, kaip scenoje muzikuoja žmogus, su kuriuo tą pačią dieną dirbai klasėje.
Lobio ieškojome tarp natų, mieste, bendraudami tarpusavyje ir stebėdami vieni kitus. Taip per šešias dienas pamažu dėliojosi mano Birštono vasaros menų akademijos dienoraštis.
KLAUSIMAS PO KLAUSIMO
Pirmąją dieną visi dalyviai, pedagogai ir organizatoriai susitikome Birštono kurhauzo salėje. Akademijos organizatorė, Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė profesorė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė papasakojo, kad ši Akademija – vieta, kurioje gimsta idėjos. Čia dalyviai kviečiami ne rungtis, bet ieškoti, gilintis į interpretaciją, mokytis sceninės kalbos ir klausytis. Tačiau svarbiausia – norėti sužinoti, turėti užsispyrimo, smalsumo ir pasinaudoti galimybe mokytis ne tik iš pedagogų, bet ir vieniems iš kitų.
Po susitikimo prasidėjo individualios pamokos su šių metų Akademijos pedagogais – dainininke Asta Krikščiūnaite ir pianistu Pauliumi Anderssonu.
Jau pirmąją dieną turėjau galimybę dirbti su Pauliumi. Nagrinėjome Richardo Wagnerio Sonatą As-dur – kūrinį, kuris buvo įdomus ne tik man, bet ir pirmą kartą jį gyvai išgirdusiam pedagogui. Tai suteikė pamokai ypatingo gyvumo: kūrinį tyrinėjome drauge, nors mūsų patirtis ir žinios, akivaizdu, labai skirtingos.
Viena iš Akademijos ypatybių – kiekvieną vakarą rengiami koncertai, kuriuose pasirodo kviestiniai atlikėjai ir patys pedagogai. Šiemet įgyvendintas dar vienas sumanymas: prieš pagrindinę vakaro programą scenoje savo kūrinius pristatė Akademijos dalyviai.
Taip pirmąjį vakarą prieš koncertą „Operos lobynai“ prie fortepijono atsisėdau ir aš.
Wagnerį dažniausiai pažįstame kaip operos reformatorių ir muzikinės dramos kūrėją, todėl jo Sonata As-dur daugeliui klausytojų buvo netikėtas susitikimas su visai kitokiu kompozitoriumi. Prieš man ją atliekant su profesore Audrone užsimezgė pokalbis: klausimas po klausimo, atsakymas po atsakymo – tarytum muzikinis „ping pongas“. Turėjau ne tik pats papasakoti apie pasirinktą kūrinį, bet ir čia pat reaguoti į naujas mintis apie Wagnerį bei jo muziką.
Pirmoji diena atvėrė svarbiausią Akademijos principą: čia nepakanka vien paskambinti išmoktą kūrinį. Reikia gebėti apie jį mąstyti, kalbėti ir atsakyti už savo pasirinkimus.
Pagrindinėje vakaro programoje dainavo operos solistė Julija Stupnianek, jai fortepijonu pritarė Giedrė Muralytė-Eriksonė.
MOKYTOJĄ IŠGIRSTI SCENOJE
Antrosios dienos rytą kurhauze stebėjau Pauliaus Anderssono pamoką su mūsų mokytojos Raimondos Sližienės klasės mokine Daniele Daukšaite.
Manau, kad meistriškumo kursuose svarbu ne tik pačiam groti. Klausydamasis, kaip pedagogas dirba su kitu atlikėju, kartais pastebi tai, ko nepajėgtum išgirsti savo pamokoje, kai visas dėmesys sutelktas į instrumentą ir tau skirtas pastabas. Kito dalyvio pamokoje gali ramiai stebėti, kaip kinta frazė, garsas ar visas kūrinio suvokimas, ir tuos atradimus pritaikyti savo darbe.
Paulius – pedagogas, kuris turi ką pasakyti ir moka pareikalauti. Jo energijos, žinių ir dėmesio pakanka tam, kad mokinys priartėtų prie geriausio tą akimirką įmanomo rezultato. Tačiau tikrąjį pedagogo žodžių svorį tą vakarą galėjome patikrinti koncerte „Fortepijono magija“.
Paulius Anderssonas pradėjo Johanno Sebastiano Bacho Preliudu ir fuga a-moll, Franzo Liszto transkripcija fortepijonui. Vėliau jo mokinė Elinga Stigaitė atliko Bacho Partitą Nr. 2 c-moll ir Fryderyko Chopino Noktiurną Des-dur. Koncertą Paulius užbaigė Roberto Schumanno „Kreisleriana“, op. 16.
Klausydamasis supratau, kad tai, apie ką Paulius kalba pamokose – kruopštų kūrinio parengimą, techninę drausmę, interpretacijos nuoseklumą – jis pirmiausia įgyvendina pats. Girdėjau apgalvotą interpretaciją, techninę laisvę ir jaunatvišką veržlumą. Ypač įsiminė „Kreisleriana“, kurioje vien techninio pasirengimo nepakanka: reikia suvaldyti nuolat kintančias būsenas ir iš jų sukurti vientisą pasakojimą.
Prieš koncertą profesorė Audronė paklausė Pauliaus, ar jis jaudinasi. Šis atsakė, kad kiekvieno koncerto laukia kaip mažas vaikas Kalėdų dovanų… Vadinasi, laukti koncerto galima ne su baime, bet kaip galimybės pagaliau pasidalyti tuo, ką ilgai ruošei.
TAI, KAS SLYPI TARP NATŲ
Trečiąją dieną su Pauliumi dirbome prie Ludwigo van Beethoveno Sonatos Nr. 8 c-moll (Patetinės). Tai pirmoji mano atliekama šio kompozitoriaus sonata – rimtas techninis ir muzikinis išbandymas. Svarbu ne tik tiksliai perskaityti jos tekstą, bet ir suprasti vidinę įtampą, kontrastus bei dramaturginę raidą.
Vėliau stebėjau Danielės pamoką, kurioje ji su Pauliumi tęsė darbą prie Chopino Skerco Nr. 2. Ir vėl įsitikinau: klausantis kito atlikėjo gali kilti minčių, kurios praverčia visai kitame kūrinyje.
Akademijoje rimtas darbas nuolat susipindavo su kasdienybe. Su Pauliumi galėjome nagrinėti įrašus, ieškoti muzikinių sprendimų, o po kelių minučių diskutuoti apie automobilio generatoriaus diržą. Tokie pokalbiai netrukdė mokytis, jie priminė, kad pedagogas ir mokinys pirmiausia yra žmonės.
Tą dieną klausėmės profesorės Audronės Žigaitytės-Nekrošienės paskaitos apie dramaturgiją. Ji padėjo dar kartą suvokti, kad kiekvienas kūrinys turi savo vidinę logiką ir pasakojimą. Kuo aiškiau atlikėjas supranta, kas kūrinyje vyksta, kodėl viena būsena pereina į kitą ir kur krypsta muzikinė mintis, tuo prasmingesnė tampa interpretacija.
Vakare prieš solistės Astos Krikščiūnaitės ir pianistės Audronės Kisieliūtės koncertą „Meilės keliai“ vėl pasirodžiau kurhauzo scenoje – atlikau Mikalojaus Konstantino Čiurlionio Noktiurną fis-moll ir Valsą F-dur.
Prieš skambindamas publikai priminiau, kad Čiurlionis buvo ne tik trapios vaizduotės menininkas. Pasakojama, jaunystėje jis mėgęs imtynes ir buvęs stipriausias iš brolių. Šis netikėtas biografijos faktas padeda išvengti vienpusiško Čiurlionio vaizdinio. Jo muzikoje taip pat esama ne tik susikaupimo ar melancholijos, bet ir jėgos, žaismės, judesio. Būtent tokį lengvesnį jos pavidalą atvėrė Valsas F-dur.
Astos Krikščiūnaitės buvo nepaprastai įdomu klausytis. Labiausiai žavėjo gebėjimas vienoje frazėje sutelkti vokalinę techniką, muzikinę patirtį ir kūrinio supratimą taip, kad klausytojui nebereikėtų galvoti apie techniką.
Po koncerto kalbėdamasis su Audrone Kisieliūte supratau ir dar vieną svarbų dalyką: pianistas nėra vien dainininką lydintis žmogus. Jis – lygiavertis muzikinio pasakojimo partneris. Kai tarp abiejų atsiranda pasitikėjimas, dainininkas gali laisvai atsiduoti muzikai.
Gal kaip tik tai ir slypi tarp natų – ne vien kūrinio prasmė, bet ir žmonių gebėjimas ją atrasti kartu.
PREPARUOTI KŪRINĮ
Ketvirtosios dienos pamokos kodu tapo keturi žodžiai: struktūra, konstrukcija, instrukcija ir dekonstrukcija.
Su Pauliumi tęsėme darbą prie Beethoveno Patetinės sonatos, o Danielė toliau gilinosi į Chopino Skerco Nr. 2. Mūsų mokytoja Raimonda Sližienė dažnai sako, kad norint kūrinį išmokti tiksliai ir švariai pirmiausia reikia jį tarsi preparuoti. Sudėtingus pasažus grojame skirtingais ritmais, keičiame akcentus, taikome įvairius pratimus ir sąmoningai juos pasunkiname. Sugrįžus prie originalaus teksto paaiškėja, kad pirštai jau geriau suvokia judėjimo kryptį, o tai, kas anksčiau atrodė sunku, tampa gerokai aiškiau.
Ypač įsiminė Pauliaus mintis, kad didelė tikslaus grojimo dalis priklauso nuo gerai parinktos pirštuotės. Kartais racionalus sprendimas gali pašalinti problemą, kurios nepavyktų įveikti net ilgai kartojant nepatogų judesį.
Tačiau tą dieną mano dėmesys krypo ne tik į fortepijoną. Kartu su mokytoja Raimonda ir Daniele stebėjome Astos Krikščiūnaitės darbą su jaunosiomis dainininkėmis Marija Širvinskaite ir Milda Straukaite.
Sudėtingus vokalo dalykus profesorė aiškino paprastai ir konkrečiai. Kartais užtekdavo vieno pastebėjimo, kvėpavimo ar kūno padėties korekcijos, ir balsas pasikeisdavo – tapdavo laisvesnis, atviresnis, nebeįtemptas. Net iš pirmo žvilgsnio neįprasti profesorės judesiai turėjo labai aiškią paskirtį: padėti dainininkei ne teoriškai suprasti, bet fiziškai pajusti, kaip turi judėti garsas.
Po pamokos profesorė papasakojo apie savo studijas Niujorke, darbą su garsiais pedagogais ir ten patirtus nuotykius. Šis pokalbis dar kartą priminė, kad tikslas pasiekiamas darbu, tačiau geras mokytojas gali padėti greičiau suprasti, kuria kryptimi eiti.
Vėliau profesorė Audronė pratęsė dramaturgijos temą ir pristatė Olivier Messiaeno operą „Šventasis Pranciškus Asyžietis“. Galėjome ne tik išklausyti pasakojimą, bet ir pažiūrėti operos ištraukas – scenoje išgirsti ir pamatyti tai, apie ką prieš akimirką buvo kalbėta.
Vakarinį koncertą pradėjo Marija Širvinskaitė, jai akompanavo Arsenijus Esaulkovas. Pagrindinę programą atliko pianistė Šviesė Čepliauskaitė.
Tą dieną ypač aiškiai pajutau, kad muzikos mokymasis nėra vien valandos prie instrumento. Norint suprasti kūrinį, reikia domėtis literatūra, teatru, žmogaus kūnu, scenos vyksmu ir net tuo, kaip gimsta bei keičiasi garsas.
PREDESTINACIJA IR LAIVO VAIRAS
Penktosios dienos kodas buvo predestinacija – žodis, kurį išgirdau profesorės Audronės paskaitoje ir kuris reškia neišvengiamumą, lemtį.
Bet koks yra žmogaus laisvės ir iš anksto nulemto likimo santykis? Kiek mūsų kelią lemia tai, ko negalime pasirinkti, ir kiek – mūsų pačių sprendimai?
Manau, kad žmogus turi laisvę rinktis, tačiau kartu prisiima atsakomybę už savo pasirinkimus. Galbūt egzistuoja ir tam tikra kryptis, į kurią gyvenimas vis sugrąžina. Muziko keliui ši mintis ypač artima: kodėl žmogus pasirenka būtent muziką ir pasilieka su ja net tada, kai būna sunku?
Tą dieną Akademijos dalyvius ir pedagogus kelias nuvedė prie Nemuno. Plaukėme laivu, apie Birštono istoriją pasakojo kapitonas Linas – energingas, savo darbu užsidegęs žmogus. Jis ne tik vedė laivą, bet ir leido prie vairo stoti mums. Naujaisiais vandens eismo dalyviais trumpam tapome Milda, Marija, mokytoja Raimonda ir aš. Buvo smagu pajusti tiesioginę žodžių „laisvė ir atsakomybė“ prasmę: tau patikimas vairas, bet kartu privalai suprasti, kad nuo tavo judesio priklauso kryptis.
Vakare susirinkome į koncertą „Garsų spalvos“. Jį pradėjusi Danielė Daukšaitė atliko Chopino Skerco Nr. 2 – kūrinį, prie kurio kelias dienas dirbo Pauliaus pamokose. Buvo įdomu klausytis jau žinant, kokie klausimai buvo keliami per repeticijas. Mokytoja Raimonda Danielę yra pavadinusi mažąja liūtuke, užkariaujančia sceną. Tą vakarą šis apibūdinimas jai tiko.
Pasirodė ir jauniausios Akademijos dainininkės Ariana Repovaitė bei Rusnė Kudrevičiūtė. Jas girdėjau pirmą kartą ir nustebau, kiek daug jau gali dar palyginti neseniai dainuoti pradėjęs žmogus. Buvo malonu sužinoti ir tai, kad Rusnė – iš Kuršėnų, tad mus sieja Šiaulių kraštas.
Pagrindinėje koncerto programoje muzikavo fleitininkė Polina Chistova, pianistė Rugilė Melytė ir akordeonininkas Edgaras Dičpinigaitis.
Tą vakarą lobių paieškos vyko ne vien scenoje. Jos slypėjo galimybėje pamatyti, kaip per kelias pamokas keičiasi tavo draugo atliekamas kūrinys, kaip pirmuosius žingsnius žengia jauniausi dalyviai ir kaip skirtingi instrumentai randa bendrą muzikinę kalbą.
PASKUTINĖ PAMOKA – NAUJO KELIO PRADŽIA
Sužinoję, kad Pauliui Anderssonui ypač patinka dirbti su Bacho muzika, kartu su mokytoja Raimonda nusprendėme paskutinei pamokai prisiminti anksčiau grotus kūrinius. Danielė pasirinko Beethoveno sonatą, o aš – Bacho Preliudą ir fugą d-moll iš „Gerai temperuoto klavyro“ antrojo tomo.
Paulius buvo perspėjęs: „Kai dirbame su Vienos klasikais arba su Bachu, esu pedantas.“ Taip ir nutiko – buvome gerokai „išskalbti“ ir techniškai, ir muzikiniu požiūriu. Dirbome ties kiekviena smulkmena, ieškojome tikslumo, balsų savarankiškumo ir muzikinės minties krypties.
Tačiau greta tikslumo Paulius kalbėjo ir apie žaismingumą. Net kruopščiai kartojant sudėtingą vietą muzika neturi pavirsti vien užduoties vykdymu. Galima išmokti visas natas, sutvarkyti pirštuotę, ritmą bei artikuliaciją ir vis tiek prarasti svarbiausią dalyką – norą muzikuoti.
Po pamokos gerdami kavą kalbėjomės apie Pauliaus studijas, koncertines keliones, skirtingas šalis ir, žinoma, automobilius. Taip baigėsi mūsų savaitės darbas – su dideliu naujų žinių, pastabų ir nemenku apmąstytinų klausimų bagažu.
Tą dieną dar kartą apsilankiau Astos Krikščiūnaitės pamokoje. Ji dirbo su Marija Širvinskaite, o aš pirmą kartą iš arti stebėjau, kaip tikrinama ir lavinama dainininko smulkioji technika. Nors esu pianistas, tokios pamokos padeda geriau suprasti, kiek daug skirtingų, kartais iš šalies beveik nematomų procesų lemia scenoje girdimą rezultatą.
Vakare Birštono kurhauze koncertavo pianistas Povilas Ušinskis. Mums, šiauliečiams, tai buvo ypatingas vakaras.
Povilas – Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos mokytojos ekspertės Raimondos Sližienės klasės absolventas. Birštono vasaros menų akademijoje jis dalyvauja nuo penktos klasės, o dabar, baigęs gimnaziją, įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.
Asmeniškai jį pažįstu nuo devintos klasės, kai pats pradėjau mokytis Sondeckio menų gimnazijoje. Povilas tuo metu buvo dešimtokas, todėl kelerius metus galėjau iš arti stebėti jo augimą.
Į Birštoną jis atvyko po intensyvios vasaros – Gintaro Januševičiaus rengiamų „Klaipėda Piano Masters“ ir „Vilnius Vivace“ meistriškumo kursų. Po pastarųjų baigiamojo koncerto jau kitą dieną sėdo prie fortepijono Birštone.
Jam skambinant girdėjau muzikinę brandą, dėmesį garso kokybei ir sukauptas žinias. Profesorė Audronė pajuokavo, kad taip yra turbūt todėl, jog Povilas skaito laikui nepavaldų žurnalą „Muzikos barai“. Tačiau už šio pokšto slypi ilgas darbas. Didelė jo dalis susijusi su mokytoja Raimonda Sližiene, kuri nuo penktos klasės lydėjo Povilą, rengė konkursams bei koncertams ir padėjo formuotis jo muzikiniam mąstymui.
Didžiąją rečitalio dalį sudarė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūriniai. Povilas juos ne tik skambino, bet ir pats pristatė publikai. Buvo akivaizdu, kad šia muzika jis domisi seniai ir geba apie ją kalbėti ne vien faktais. Programą papildė Johanneso Brahmso ir Ferenco Liszto kūriniai.
Buvo gera matyti šiaulietį Birštono scenoje ir suprasti, kaip keičiasi žmogaus vieta Akademijoje. Kadaise Povilas čia atvykdavo kaip penktokas, šeštokas, o dabar surengė rečitalį ir ruošiasi kitam etapui – studijoms LMTA.
Galbūt tai ir yra vienas vertingiausių Birštono vasaros menų akademijos lobių. Čia gali pamatyti ne tik vieną koncertą ar vienos pamokos rezultatą. Gali stebėti kelią: nuo pirmųjų klausimų ir nedrąsių pasirodymų iki gebėjimo pačiam kurti programą, ją pristatyti ir prisiimti atsakomybę už kiekvieną scenoje nuskambėjusią natą.
Per šias dienas supratau, kad lobis ne visada būna paslėptas. Kartais jis sėdi šalia tavęs pamokoje, groja vakaro koncerte, pasako vieną tikslų sakinį arba leidžia trumpam palaikyti laivo vairą.
Reikia tik mokėti jį pastebėti.
Abstract
Searching for Treasure
Pianist Ervidas Balčiūnas reflects on six days at the Birštonas Summer Academy of Arts as a process of discovery in which lessons, concerts, conversations and encounters with other musicians become equally important. Working with pianist Paulius Andersson, attending Asta Krikščiūnaitė’s vocal classes and Audronė Žigaitytė-Nekrošienė’s lectures on dramaturgy, observing fellow participants and performing on the Birštonas stage reveal that musical education extends far beyond mastering the notes of a score. Interpretation requires curiosity, historical and cultural awareness, the ability to articulate one’s artistic choices, and a willingness to learn from others. The diary also follows young musicians at different stages of their development, culminating in Povilas Ušinskis’s recital – a reminder that the Academy makes it possible to witness not only individual performances, but an artist’s growth over time. The “treasure” of the title is therefore not a single discovery: it may be a new understanding of a work, a precise piece of advice, another musician’s performance or a shared experience. What matters is learning to notice it.