Šančių Monmartras: džiazas, kuris netelpa į sceną
Ala BENDORAITIENĖ
Yra vietų, kurios neturi scenos didžiąja šio žodžio prasme, tačiau anksčiau ar vėliau pačios tampa scena. Ne todėl, kad kas nors jas taip pavadina, o todėl, kad jose ima kartotis tai, ko neįmanoma suvaidinti: žmonės susirenka, kalbasi, klauso, groja ir sugrįžta.
Viena tokių vietų yra Gedimino Zujaus kiemas Šančiuose, Servitutų gatvėje. Čia vykstantis „Šančiai Inn Jazz“ jau tapo daugiau nei koncertu. Tai vieta, kur vienoje erdvėje gali atsidurti skirtingos muzikantų kartos, akademinės bendruomenės atstovai, profesionalūs scenos atlikėjai ir žmonės, kuriems muzika tiesiog yra svarbi gyvenimo dalis.
Rugsėjo 15-ąją čia įvyko „Šančiai Inn Jazz ´26 ruduo“. Šių metų renginyje pasirodė Petras Vyšniauskas, Veronika Povilionienė, Daumantas Slipkus, Amelija Juonytė, Arvydas Joffė, Vladimiras Teluchinas, Gražvydas Januškevičius, Gabija Vaičekonytė ir Ričardas Mekionis. Kartu dalyvavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojai Marija Monika ir Tomas Dičiūnai, Aistė Bružaitė, Vytautas Pilibavičius, Loreta Sungailienė su „LAV trio“, jų studentai, LMTA ir Vilniaus kolegijos alumnai, Klaipėdos džiazo kolektyvai, VDU Muzikos akademijos dėstytojai ir studentai bei Kauno bigbendo muzikantai.
Vienu įsimintiniausių vakaro momentų tapo Petro Vyšniausko ir Veronikos Povilionienės muzikinis dialogas. Vyšniauskas grojo gyvai, o Povilionienė dainavo nuotoliniu būdu, pasirodydama ekrane. Jos balsas ir gyvai skambantis saksofonas susitiko vienoje erdvėje, nors pačios dainininkės joje fiziškai nebuvo. Tai buvo vienas iš tų momentų, kai technologija padeda muzikai būti arčiau.
Tačiau, kad suprastume, kodėl toks festivalis taip natūraliai prigyja būtent Šančiuose, verta pakalbėti apie pačius Šančius.
Šančių istorija prasideda gerokai anksčiau, nei čia atsirado dabartinės gatvės ir namai. XVIII amžiaus pabaigoje šioje vietoje buvo Baibokų ir Kajokiemio, arba Naujakiemio, kaimai. XIX amžiuje teritorija pradėjo sparčiai keistis. Šančių vardas siejamas su kariniais įtvirtinimais – šancais. 1812 metais pro šią vietą per Nemuną kėlėsi Napoleono kariuomenė, o vėliau Šančiai tapo svarbiu Kauno kariniu ir pramoniniu priemiesčiu. Geležinkelis, fabrikai, kareivinės ir besiplečianti gyvenvietė pakeitė šios Nemuno kilpos veidą.
Šančiai visada buvo vieta, kur susikirsdavo skirtingi pasauliai: kariniai objektai, pramonė, darbininkų gyvenimas, Nemunas, geležinkelis, kasdienybė. Šančių vardas kilo iš šancų, iš gynybinių pylimų ir įtvirtinimų pavadinimo. O šiandien tie patys „šancai“ gali įgyti visai kitą prasmę – tapti nebe gynybos, o muzikos erdve. Vietoje ginklų čia susitinka garsai, vietoje įtvirtinimų – džiazas.
Šiandien čia atsiranda dar vienas sluoksnis – muzika. Ir šiame sluoksnyje svarbi Gedimino Zujaus figūra.
Gediminas Zujus – prodiuseris, garso režisierius, pedagogas, kompozitorius, tarptautinių projektų organizatorius, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas, Vilniaus kolegijos dėstytojas, „MAMA Studios“ ir Scenos ir estetikos mokyklos įkūrėjas. Jo muzikinė veikla tęsiasi daugiau kaip keturis dešimtmečius.
Tačiau jo reikšmę Lietuvos muzikos aplinkoje nusako ne vien pareigos ar darbų sąrašas. Zujus yra žmogus, kuris moka ne tik kurti muziką, bet ir sudaryti sąlygas jai atsirasti. Jis jungia skirtingas kartas. Šalia patyrusio muzikanto gali atsidurti studentas. Šalia akademinės aplinkos – atlikėjas iš kito miesto. Šalia žmogaus, dešimtmečius praleidusio scenoje, – jaunas muzikantas, kuris tik pradeda savo kelią.
Tai nėra vien graži idėja. Tai konkretus kultūros darbas. Tam reikia laiko, pasitikėjimo ir žmogaus, kuris suprastų, kad muzikinė tradicija gyvuoja ne tada, kai apie ją kalbama, o tada, kai žmonės turi progą ją perduoti vieni kitiems.
Galbūt todėl Zujaus kiemas ir primena mažą Šančių Monmartrą.
Paryžiuje, Monmartro kabarete „Au Lapin Agile“, XX amžiaus pradžioje rinkdavosi dailininkai, poetai, rašytojai, muzikantai ir aktoriai. Tarp šios vietos lankytojų buvo ir Pablo Picasso. Čia menas nebuvo atskirtas nuo kasdienybės – žmonės susitikdavo, kalbėdavosi, klausydavosi muzikos, diskutuodavo.
Šančių kiemas, žinoma, nėra Paryžius. Ir jam to visai nereikia. Jo vertė kitur – artume. Čia muzika skamba ne už kelių eilių nuo klausytojo, o šalia jo.
Šiame kieme auga ir senas bukas.
Jis atrodo tarsi tylus viso to, kas čia vyksta, liudininkas. Medis turi savo laiką. Jis auga lėtai, išbūna daug ilgiau nei vienas vakaras, vienas ruduo ar vienas festivalis.
Muzika yra visiška jo priešingybė.
Ji trapi. Ji atsiranda ir išnyksta beveik tuo pačiu metu. Vienas garsas, viena frazė, viena improvizacija niekada nepasikartos visiškai taip pat. Gal todėl gyva muzika ir yra tokia svarbi – ji egzistuoja tik tą akimirką, kai žmonės yra kartu.
O dabar – pokalbis su Gediminu Zujumi apie džiazą, laisvę, improvizaciją ir žmones, dėl kurių šiame Šančių kieme muzika vis dar gyva.
– Gediminai, ar šis gražus pavadinimas „Šančiai Inn Jazz“ reiškia norą „inn“ pateikti kaip užeigos, namų idėją? O gal „inn“ čia reiškia „Šančiai džiazo viduje“ – tarsi subtilią užuominą, kad geras džiazas į svečius ateina neatsiklausęs?
– Labai gražiai pasakyta. Ačiū Tau už tokį gerą išaiškinimą – man beveik nebelieka ko pridurti. Tiesiog taip ir yra. Specialiai pasirinkome žodį su dviguba „n“ – „inn“, kuris gali reikšti kelis dalykus: „in“ – buvimą viduje, įsitraukimą, įtrauktį (inclusive) arba tiesiog „in jazz“ – „Šančiai džiaze“. „Šančių namų džiazai“, „Šančiai – džiazo namai“. Kita vertus, „inn“ gali priminti ir Šančių viešbučio džiazą – tarsi žodžių žaismas su „Holiday Inn“.
– Džiazas apskritai yra muzika, kuri gana gerai toleruoja netikėtumus. Ar Jūsų festivalyje yra buvę tokių momentų, kai net organizatorius pagalvoja: „Na, dabar pažiūrėsime, kas čia vyksta“?
– Čia toks labai daugiaprasmis momentas. Tikrai, tokių momentų buvo ne vienas ir ne du. Jų buvo daug ir labai skirtingų. Kaip ir šiandien – jau buvo tokių momentų ir, manau, dar bus.
– Jūsų kieme vienoje scenoje susitinka LMTA, VIKO dėstytojai, studentai, Kauno akademijos ir bigbendo muzikantai, Klaipėdos kolektyvai ir tokie žmonės kaip Petras Vyšniauskas ar Veronika Povilionienė. Ar čia festivalis, ar labai gerai suplanuotas Lietuvos džiazo giminės susitikimas?
– Visus tuos metus, kiek egzistuoja šis festivalis, jo tikslas ir buvo suvesti muzikantus vienus su kitais. Juk ne paslaptis – visi mes savo laiku grojome restoranuose, vestuvėse, gimtadieniuose, jubiliejuose, krikštynose ir kur tik nori. Susitikdavome vakare groti restorane, ir ten vykdavo mūsų bendravimas.
Dabar tokio bendravimo beveik nebėra. Restoranai visai kitokie, o gyvos muzikos juose reikia labai retai. Taigi kur nors muzikantams reikia susirinkti ir pabendrauti.
Pirmas dalykas, kurį aš norėjau atgaivinti, – mūsų vyresniosios kartos muzikantų, kurie darosi vis mažiau kam reikalingi, susitikimus ir bendravimą. Kad jie turėtų progą susitikti vieni su kitais, o jaunoji karta dar spėtų su jais susipažinti ir pasisemti iš jų žinių.
– Ar yra muzikantų, kuriuos į festivalį pakvietėte todėl, kad žinojote, jog jie muzikiniu požiūriu yra pavojingai nenuspėjami?
– Norėjau pakviesti – ir pakviečiau. Manau, Petras Vyšniauskas yra būtent toks muzikantas – pavojingai nenuspėjamas gerąja prasme. Tokių muzikantų turėjo būti ir daugiau. Galbūt kai kuriuos palikime kitam kartui – apie juos galvojome, tačiau šįkart jie galėjo įnešti kiek per daug sąmyšio. Kartais ir nenuspėjamumui reikia tinkamo laiko.
– Kur, Jūsų manymu, baigiasi improvizacija ir prasideda genialumas? Ir ar pats muzikantas visada supranta, kurioje pusėje tuo metu yra?
– Kur prasideda, turbūt niekas ir nežino, kadangi tos aiškios ribos niekas nemato. Ir juo labiau – pats muzikantas. Jis tiesiog išlieja savo įkvėpimą, daro tai, kas jam duota, ir gyvena tuo momentu – čia ir dabar. O kur ten prasideda lūžis, ar tas lūžis apskritai yra, – nežinau. Manau, tos ribos nėra tokios aiškios.
Galbūt genialumas yra gebėjimas kūryboje pagauti tai, kas dar tik ateis.
– Ar galima sakyti, kad „Šančiai Inn Jazz“ yra demokratinė bendruomenė? Čia nėra nei raudono kilimo, nei ložės, bet užtat yra kiemas ir labai aukšto lygio muzikantai.
– Man atrodo, kad kiekvienas festivalis savaip kuria demokratinės kultūros bendruomenę. Ir aš labai norėčiau, kad kiekvienas žmogus, net ir tas, kuris apie džiazą visiškai nieko neišmano, iš šio kiemo išsineštų svarbiausią dalyką – šilumą.
– Kas nutinka džiazui, kai jis iš koncertų salės iškeliauja į kiemą?
– Manau, kad džiazas tampa laisvesnis. Jis gauna oro, erdvės, polėkio, skambėjimo visomis prasmėmis. Jis sklendžia.
– Jeigu džiazo esmė yra nenuspėjamumas, ar gerai suplanuotas džiazo festivalis nėra savotiškas paradoksas?
– Galbūt gerai suplanuotas džiazo festivalis kaip tik ir yra didžiulė pagalba laisvai improvizacijai išsilieti?! Juk kai viskas aplinkui sustyguota, improvizacijai lieka daugiau laisvės.
Laisvė yra skirtingų žmonių skirtinga egzistencija. Vieniems džiazas yra gyvenimas ir improvizacija, kitiems – visiškai rafinuotas gyvenimo būdas: jie džiazuoja, bet išmano taisykles.
– Kodėl žmogui kartais reikia meno, kurio jis negali iki galo suprasti? Ar nesupratimas gali būti ne trūkumas, o estetinė patirtis?
– Meno nesupratimas palieka erdvės tavo paties kūrybiniams sprendimams. Jis leidžia pačiam užbaigti tai, ko iki galo nesupranti, ir savo supratimu užpildyti tai, kas tau aktualiausia.
– Ar džiazas mums atveria laisvę? Ir ką reiškia būti laisvam, kartu paliekant laisvę ir kitam?
– Taip. Ypač tai pajutome sovietiniais laikais, kai žmogus buvo užgniaužtas – negalėjo laisvai kalbėti, elgtis, išreikšti savęs. Džiazas tapdavo vidinės laisvės erdve. Juk jis neturi raidžių ir žodžių – daugiau kalba jausmu. Todėl kiekvienas gali jį suprasti savaip. Man laisvė ir yra galimybė išreikšti save, kartu paliekant tokią pačią teisę kitam. Muzikoje gyvenimas nuolat susideda iš klausimų ir atsakymų, bet kartais muzikantas turi tiek daug ką pasakyti, kad jam nebereikia atsakymo.
– Ir jeigu reikėtų vienu sakiniu apibūdinti, kodėl žmogui šiandien dar reikia džiazo – ką jam pasakytumėte?
– Neįsivaizduoju, kada žmogui nebereikės džiazo – kai jo nebereikės, tai apskritai nieko daugiau nebereikės.
Tuo mūsų pokalbis ir baigėsi. Tačiau atsakymas, kodėl šiame kieme džiazas vis dar gyvas, turbūt slypi ne vien muzikoje – jis slypi žmonėse, kurie susirenka jos klausytis, groti ir būti kartu. Galbūt todėl „Šančiai Inn Jazz“ ir galima vadinti Šančių Monmartru – ne dėl panašumo į Paryžių, o dėl tos pačios meno traukos, kuri suburia žmones būti kartu.
Gedimino Zujaus dėka muzika čia lieka ne vien prisiminimas. Ji vyksta dabar – susitikdama su skirtingomis kartomis, patirtimis ir likimais. Šis kiemas tampa vieta, kur muzika ne tik skamba, bet ir perduodama – iš žmogaus žmogui, iš vienos kartos kitai.
Kieme stovi senas bukas. Jis gyvena kitu laiku: neskuba, tyliai kaupia metus ir mato tai, kas žmogui tetrunka akimirką. Gal todėl jis tampa šio kiemo atmintimi. Medis išlieka, muzika praeina. Tačiau abu palieka pėdsaką.
Kai paskutinis garsas nutyla, prasideda tyla. Ir ji jau skamba kitaip. Galbūt tuo ir gyva ši vieta: muzika praeina, bet tai, ką ji paliečia žmoguje, lieka.
Abstract
Ala Bendoraitienė’s article explores Šančiai Inn Jazz, an informal jazz festival held in the courtyard of musician and educator Gediminas Zujus in Kaunas. Bringing together established performers, students and musicians of different generations, the event has become a meeting place for improvisation, artistic freedom and shared experience. Through an interview with Zujus, the article reflects on the importance of preserving musical traditions, encouraging intergenerational exchange and keeping live jazz accessible to everyone. The courtyard emerges as a small “Montmartre of Šančiai”, where music thrives through human connection.