Kai devynios aukštosios do nusileidžia vienai
Audronė ŽIGAITYTĖ
Tarptautinio muzikos festivalio „Inizio“ atidarymo koncertas „Operos gala“. 2026 m. rugsėjo 1 d., Anykščių kultūros centras. Kamilė Bonté (sopranas, Lietuva), Aistė Benkauskaitė (mecosopranas, Lietuva), Leilei Xei (tenoras, Kinija), Qinchuan Lanas (baritonas, Kinija), Panevėžio muzikinio teatro orkestras. Dirigentas Erki Pehkas (Estija).
Iš pirmo žvilgsnio – gerai pažįstama operos gala formulė: keturi jauni solistai, orkestras ir populiarių operų numeriai nuo Mozarto iki Puccini. Tačiau koncertui įsibėgėjus darėsi vis aiškiau, kad dirigentui Erki Pehkui rūpi ne arijų paradas. Jis kūrė vakarą kaip vientisą muzikinį pasakojimą – su pradžia, augančia įtampa, lūžiu ir finalu, kurio iš anksto numatyti beveik neįmanoma.
Erki Pehko programas tenka stebėti jau ne pirmą kartą, ir vis labiau ryškėja viena jo savybė: net gerai pažįstamą operos repertuarą jis moka sudėlioti taip, kad atsirastų intriga. Operos gala šiuo požiūriu – pavojingas žanras. Viena arija, aplodismentai, kita arija, vėl aplodismentai – ir net puikūs balsai ilgainiui gali pavirsti vokalinių pasiekimų demonstracija.
Pradžia. Mozarto „Figaro vedybų“ uvertiūra, Kerubino „Non so più“, Figaro „Non più andrai“, Donos Elvyros „Ah, chi mi dice mai“, Cerlinos ir Don Žuano duetas „Là ci darem la mano“.
Tai buvo kone idealus būdas pristatyti keturis labai skirtingus balsus. Mozartas negailestingas: už efekto nepasislėpsi, o muzikinė frazė bematant parodo ir vokalinę kultūrą, ir stiliaus pojūtį, ir gebėjimą būti scenoje. Jau čia pradėjo ryškėti tai, kas vėliau tapo svarbu visam vakarui – ne atskiri soliniai pasirodymai, o pamažu atsiveriantis keturių skirtingų sceninių individualybių santykis.
Po Mozarto – Donizetti, Rossini, Bellini. „Pulko dukters“ Tonijo arija „Ah! mes amis“, Rossini „Pelenės“ Angelinos finalinė arija „Nacqui all´affanno… Non più mesta“, Bartolo „A un dottor della mia sorte“ iš „Sevilijos kirpėjo“, Don Ramiro „Sì, ritrovarla io giuro“ iš „Pelenės“, pagaliau – platus Normos ir Adaldžizos duetas iš Bellini „Normos“.
Čia jau prasidėjo tikras bel canto egzaminas.
Ir jis buvo išlaikytas puikiai. Ypač Rossini muzikoje. Koloratūrų tikslumas, kvėpavimas, diapazonas, balso judrumas reikalauja tokio techninio pasirengimo, kad pati technika lengvai tampa įvykiu. O juk didysis atlikimo meno paradoksas tas, kad aukščiausio lygio technikos klausytojas galiausiai turėtų… nebegirdėti.
Leilei Xei Tonijo arijoje stojo prieš vieną garsiausių tenoro repertuaro išbandymų – devynias aukštąsias do. Dar prieš festivalį jis sakė labai laukiantis galimybės šia energija pasidalyti su publika. Ir energijos tikrai netrūko.
Tačiau čia nutiko tai, ko Anykščiuose nesitikėjau. Pasijutau tarsi Paryžiaus operoje. Virtuozinius numerius publika pasitikdavo spontaniškais šūksniais ir ovacijomis – ta tikra operos publikos reakcija, kurios nebesutalpinsi į mandagius aplodismentus. Leilei Xei aukštosios do sukėlė būtent tokį proveržį.
Ir man tai patiko. Tačiau netrukus pagavau save nuobodžiaujant. Visai kaip operos istorijoje – kiek gi galima demonstruoti techniką?
O abu jaunieji Kinijos dainininkai ėmė provokuoti dar vieną, gal net pernelyg skubotą mintį: ar europietiškos operos kultūra jiems nėra svetima? Leilei Xei, įveikdamas ekstremalius Donizetti reikalavimus, veido mimika neišvengiamai išduodavo fizines pastangas, Qinchuan Lanas atrodė pernelyg santūrus. Abu stebino profesiniu pasirengimu, tikslumu, balso valdymu, bet vis kirbėjo klausimas: kur jausmas?
Kaip smarkiai klydau, paaiškėjo netrukus. Pirmasis lūžis – Bellini „Normoje“.
Aistė Benkauskaitė man tapo vienu didžiausių šio koncerto atradimų. Graži jauna moteris, kelissyk pakeitusi sceninius apdarus – kaip ir dera primadonai, – buvo laisva, išraiškinga, elegantiška ir visiškai užtikrinta scenoje. O svarbiausia – nepriekaištingai dainavo. Kiekvienas jos išėjimas į sceną vertė suklusti.
Normos ir Adaldžizos duete atsitiko tai, ko iki tol laukiau. Bel canto egzaminas peraugo į dviejų moterų dramą.
Kamilė Bonté ir Aistė Benkauskaitė jau nebedemonstravo, ką gali jų balsai. Muzikoje susipynė sumišę jausmai, pasitikėjimas, kaltė, meilė, artėjančios atomazgos nuojauta. Muzikinė forma tapo veiksmu, du balsai – dviejų moterų santykiu.
Gal kaip tik čia pirmą kartą tą vakarą pajutau, kad technika pradeda trauktis. Ir Pehkas šiam virsmui davė laiko.
Po Bellini – intermezzo iš Francesco Cilea´os „Adriana Lekuvrer“, paskui Adrianos „Io son l´umile ancella“. Tada Giacomo Puccini „Manon Lesko“ intermezzo.
Du orkestriniai intarpai tapo ne pauzėmis tarp vokalinių numerių, o dramaturginėmis jungtimis. Technika užleido vietą operai.
Ir čia būtina stabtelėti prie Panevėžio muzikinio teatro orkestro.
Dar prieš kelerius metus vargu ar būtume galėję įsivaizduoti šį kolektyvą vieną po kitos rengiant tokio užmojo programas. Dabar jau galima kalbėti ne apie vienkartinę sėkmę, bet apie akivaizdžiai augantį orkestrą, kuris imasi vis sudėtingesnių uždavinių. Cilea ir ypač Puccini intermezzo tai leido pajusti kitaip nei akompanuojant solistams: orkestras pats perėmė pasakojimą, išlaikė emocinę įtampą ir perdavė ją kitam scenos epizodui.
Pehko nuopelnas čia, regis, ne vien dirigavimo kokybė. Su juo orkestras imasi repertuaro ir programų, kurių dar visai neseniai iš šio kolektyvo nebūtume tikėjęsi.
Po „Manon Lesko“ intermezzo – „Bohema“. Mimi ir Rudolfo „O soave fanciulla“.
Ir štai čia vakaras pasikeitė galutinai.
Tas pats Leilei Xei, kurio aukštosiomis do jau buvome spėję pasigėrėti Donizetti muzikoje, dabar nebeturėjo nieko įrodinėti. Šalia jo – Kamilė Bonté. O Puccini vokalinę techniką grąžino į tikrąją jos vietą – ji tapo priemone.
Jie dainavo meilę.
Po koncerto pajuokavau: devynios Donizetti aukštosios do emociškai nevertos vienos Puccini do.
Žinoma, tai neteisinga Donizetti atžvilgiu. Bet labai tikslu kalbant apie šio vakaro dramaturgiją.
Ir čia dar kartą nustebino publika. Tie patys žmonės, prieš keliolika minučių šūksniais reagavę į vokalinę akrobatiką, dabar klausėsi kitaip – susikaupę, beveik sulaikę kvėpavimą.
Koncerto dramaturgija veikė ne tik scenoje. Ji pakeitė salės klausymosi būdą.
O kartu griuvo ir mano ankstesnis įtarimas dėl abiejų Kinijos dainininkų. Pasirodė, kad jausmo jiems netrūksta. Keičiantis muzikai, atsivėrė ir visai kitos jų artistinės savybės. Qinchuan Lano santūrumas, anksčiau atrodęs kone kaip emocinė distancija, vėlesniuose numeriuose įgavo kitą prasmę.
Programa palaipsniui leido jiems parodyti ne tik tai, ką sugeba balsas, bet ir tai, kas yra tarp natų.
Tačiau noriu grįžti prie Kamilės Bonté.
Jos kelią stebiu jau daug metų – nuo pirmųjų atvykimų į Birštono vasaros menų akademiją, kai ji dar mokėsi pas Vladimirą Prudnikovą. Pirmą kartą pamačiusi jauną studentę net klausiau profesoriaus: nejaugi ji taps dainininke?
Tačiau gal todėl dabar taip norisi prisiminti Hanso Christiano Anderseno „Bjaurųjį ančiuką“. Metai po metų buvo galima stebėti Kamilės virsmą: kaip formavosi balsas, sceninė laikysena, savęs suvokimas scenoje, kaip atsirado artistės pasitikėjimas ir individualumas. Ji ne kartą grįžo į Birštoną, ir kiekvienąsyk buvo matyti dar vienas žingsnis.
O vakar Anykščiuose prieš publiką stovėjo gulbė.
Ir ne tik išoriškai. Kamilės vakaro amplitudė – nuo temperamentingosios Donos Elvyros iki Adrianos Lekuvrer ir lyrinės Mimi – reikalavo per vieną koncertą keisti ne vien vokalinį charakterį, bet ir stilių, muzikinę kalbą, sceninę būseną.
Po Puccini kelio atgal į „numerių koncertą“ jau nebebuvo.
Paskutinė didžioji vakaro atkarpa –
Offenbacho „Hofmano pasakos“. Niklauso „Vois sous l’archet frémissant“, Hofmano „Ô Dieu, de quelle ivresse“, Dapertuto „Scintille diamant“ ir pagaliau visi keturi solistai finaliniame ansamblyje „Hélas, mon cœur s´égare encore“.
Tai, kas koncerto pradžioje buvo keturi skirtingi balsai, dabar tapo ansambliu.
Ir būtent čia norisi prisiminti vieną Erki Pehko mintį, pasakytą dar prieš koncertą: „Viskas prasideda nuo dainininkų. Kiekvienas balsas turi savitą spalvą, charakterį ir stipriąsias puses.“
Po koncerto šie žodžiai skamba kitaip.
Pehkas iš tiesų nepradėjo nuo populiarių arijų sąrašo. Jis pradėjo nuo dainininkų – ir keturis skirtingus balsus, temperamentus, kultūrines patirtis, skirtingus profesinio kelio etapus sujungė į vieną vakaro visumą. Todėl ir finalas galėjo būti toks netikėtas.
Itališkai girdėjome. Prancūziškai – taip pat. Ir aš jau sėdėjau galvodama: nejaugi jie vokiškai nepadainuos?
Padainavo.
Po gėlių ir nusilenkimų – Franzo Leháro „Lippen schweigen“ iš „Linksmosios našlės“.
Štai toks finalas man ir patinka. Ne dar viena arija, skirta paskutiniam vokaliniam efektui. Po Mozarto elegancijos, bel canto vokalinės akrobatikos, Bellini dviejų moterų dramos, Puccini jausmo ir Offenbacho teatro – operetės šypsena.
Ir visi kartu.
Atrodytų – viskas.
Tačiau šis koncertas turėjo dar vieną veikėją.
Tarp muzikos numerių girdėjome malonaus tembro vyrišką balsą. Jis kalbėjo trumpai, be patoso. Originalo kalba paskelbdavo kūrinį, o paskui lietuviškai pasakydavo tai, ko iš tiesų reikia prieš ariją – kas dabar vyksta, kokioje situacijoje atsidūrė personažas, ką netrukus išgirsime.
Ir tai buvo svarbi visos koncerto dramaturgijos dalis. Vedėjo balsas suteikė klausytojui reikalingą informaciją, bet neleido nutrūkti muzikinei tėkmei.
Pati koncertus vedu daugybę metų, todėl vedėjų klausausi gal net pernelyg kritiškai. Šįkart pagalvojau: kas jis?
Net pradėjau mintyse vardyti žmones, kurių balsai galėtų būti panašūs.
Griežtai vertindama, radau ir prie ko prikibti – vienur ne taip sukirčiuota, kitur šmėstelėjo vienas kitas netikslumas. Po koncerto rengėjams tai ir pasakiau: puikus vedėjas, tik visgi kiek klysta…
Evelina Šimkuvienė nusišypsojo: vedėjas – dirbtinis intelektas!
Ir tada prisiminiau savo mintis koncerto pradžioje. Juk ką tik pati buvau įtarusi du nepriekaištingai dainuojančius jaunus kinų artistus esant pernelyg taisyklingus, pernelyg santūrius – beveik robotiškus. Vėliau jie atsiskleidė visai kitaip.
O vienintelis tikras „robotas“ tą vakarą buvo tas, kurį visą koncertą laikiau žmogumi.
Galbūt tai ir yra geriausias komplimentas technologijai. Ji nė karto nepareikalavo dėmesio sau. Padarė tai, ko iš jos reikėjo, užpildė scenos kaitai reikalingą laiką ir pasitraukė.
Svarbiausia – nepertraukė muzikos tėkmės.
Todėl rugsėjo pirmąją Anykščiuose nustebino ne dirbtinis intelektas. Nustebino tai, kaip daug gali pakeisti gerai apgalvota koncerto dramaturgija: nuo pirmųjų Mozarto taktų iki Leháro šypsenos, nuo vokalinės technikos demonstravimo iki akimirkos, kai nustoji skaičiuoti aukštąsias do.
Galų gale svarbiausi dalykai muzikoje vis tiek vyksta ne aukščiausiose natose.
Jie vyksta tarp natų.
n
Abstract
The opening concert of the International Music Festival “Inizio” in Anykščiai, Opera Gala, unfolded not as a conventional sequence of popular opera arias, but as a carefully shaped dramatic narrative conceived by conductor Erki Pehk. Four young soloists – Kamilė Bonté, Aistė Benkauskaitė, Leilei Xei and Qinchuan Lan – travelled from Mozart and the vocal challenges of bel canto through the drama of Bellini, the emotional world of Puccini and the theatricality of Offenbach to Lehár’s operetta smile. The audience’s way of listening changed along with the programme: spontaneous cheers for dazzling high Cs gradually gave way to concentrated silence. The evening also revealed the artistic growth of the Panevėžys Musical Theatre Orchestra, while an unexpected element was the presenter’s voice generated by artificial intelligence. Yet the concert’s most important discovery lay neither in technology nor in vocal virtuosity, but in what happens between the notes.
Dialogas su amžiumi
Rugsėjo 2 dieną Anykščių kultūros centre nuskambėjo tarptautinio muzikos festivalio „Inizio“ koncertas „Dialogas su amžiumi“, kuriame pasirodė Austėja Zinkevičiūtė ir Irena Haich, fortepijonu skambino Marcinas Sikorskis. Lietuvės ir dviejų lenkų dialogas scenoje suartino ne tik kolegas, bet ir klausytojus, leisdamas geriau susipažinti su kaimynų muzikiniu pasauliu.
Koncerte skambėjo nemažai intriguojančių ir negirdėtų kūrinių, tačiau norėčiau išskirti tik keletą. Vakaras pradėtas dviem šiuolaikinės lenkų kompozitorės Aleksandros Brejzos kūriniais. Jos muzika pasirodė niūri ir dramatiška, kaip koncerto metu papasakojo Irena Haich, abu kūriniai buvo apie moters laukimą ir dramatišką pabaigą.
Santūrus, tačiau stiprus solistės balsas leido gėrėtis įvairiausiomis jo spalvomis. Gražaus tembro bei plataus diapazono dainininkė iškart patraukė dėmesį ne tik vokalinėmis galimybėmis, bet ir puikiu dialogu su pianistu – atrodė, kad scenoje jie kuria mažą spektaklį. Įspūdį paliko ir švelnūs, paslaptingi, o kartais audringai emocionalūs Marcino Sikorskio prisilietimai prie instrumento. Muzikinis pokalbis su soliste leido pajusti pianisto įsijautimą į atliekamą muziką.
Iškart po to į sceną įžengusi Austėja Zinkevičiūtė publikai prisipažino ilgai galvojusi apie vakaro programą: kokius kūrinius pasirinkti iš didelio lietuvių muzikos lobyno, kad jie megztų dialogą su lenkų muzika ir pasakotų apie tautų bendrystę, bet kartu ir savitumą. Taip solistei kilo mintis apie lietuviams būdingą melancholiją, ilgesį ir romantiką, tad savo programą ji pradėjo Juliaus Juzeliūno dainomis „Gegužis“, „Naktis“, „Man liūdna buvo“ ir „Tiek gėlių“.
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje profesionalumu ir augimo sparta stebinanti dainininkė festivalio koncerte jautriai perteikė Juzeliūno muziką, o jos balsas tiesiog skrodė ne itin didelę salę. Po visų keturių kūrinių publika negailėjo aplodismentų. Austėja Zinkevičiūtė yra tikras Lietuvos operos švyturys, apie kurį, neabejoju, dar daug ir dažnai kalbėsime ateinančiais metais.
Koncertą užbaigė duetas, kuriam solistės pasirinko abi tautas jungiančio kompozitoriaus Stanisławo Moniuszkos ištrauką iš operos „Baisusis dvaras“.
Rugsėjo 6-ąją festivalio programą vainikavo gala koncertas „Nauja pradžia“ su Kauno miesto simfoniniu orkestru, dirigentu Martynu Staškumi ir solistais Monika Pleškyte, Wiktoria Wizner bei Steponu Zoniu. Dar vienu vakaro atradimu tapo operos solistė Jomantė Šležaitė, šįkart pasirodžiusi ne kaip dainininkė, o kaip koncerto vedėja. Atrodytų, paprasta užduotis, tačiau ir jai reikia meistrystės – valdyti publikos dėmesį, pasakoti kompozitorių gyvenimo bei kūrinių gimimo istorijas ir kartu nepaversti koncerto pamoka. Jomantės Šležaitės artistiškumas ir gyvas pasakojimas tapo dar viena šio šventinio vakaro spalva.
Kristupas ANTANAITIS
Baigiamasis festivalio „Inizio“ akcentas
Rugsėjo 6-ąją Anykščiuose baigėsi trečiasis tarptautinis muzikos festivalis „Inizio“. Iš gausios Lietuvoje vykstančių festivalių paletės „Inizio“ išsiskiria tiksline dalyvių imtimi – savo profesinę karjerą pradedančiais muzikais. Baigiamasis koncertas, pavadintas „Nauja pradžia“, tarsi vėl grąžino mus prie šių metų festivalio pradžios, pristatydamas gražiausių ir populiariausių operų arijų bei melodijų puokštę.
Anykščių kultūros centro pagrindinėje scenoje rugsėjo 6-ąją pasirodė trys jaunosios kartos vokalistai – sopranas Monika Pleškytė, mecosopranas iš Lenkijos Wiktoria Wizner ir lietuvių baritonas Steponas Zonys, prie Kauno miesto simfoninio orkestro dirigento pulto šįsyk stojo maestro Martynas Staškus.
Koncerto pradžia buvo dedikuota Giuseppe Verdi. Po įžangoje nuskambėjusios Verdi operos „Nabukas“ uvertiūros vokalinę dalį pradėjo Monika Pleškytė nuostabiąja virtuoziška Džildos arija „Brangus vardas“ iš „Rigoleto“ pirmojo veiksmo. Nepriekaištinga Monikos koloratūra klausytojus užvaldė nuo pirmo įkvėpimo, švariai ir lengvai atliekami triliai simbolizavo tyrumą ir nekaltybę.
O tada – efektinga ir dramatiška Eboli arija „O lemtinga dovana“ iš „Don Karlo“: visiškas kontrastas, šiurpiai retoriška muzika, reikalaujanti plataus diapazono ir jėgos. Wiktoria Wizner visa tai turi iš Dievo, gal tik lengvas sceninis jaudulys išdavė, kad dar yra kur tobulėti.
Įspūdingos pradžios kontekste Tonijo arija „Prašom? Prašom? Ponios! Ponai!“ iš Ruggero Leoncavallo „Pajacų“ prologo vokališkai nėra tokia efektinga ir ryški kaip pirmosios dvi, tačiau Stepono Zonio aktorinis meistriškumas sukūrė mažą teatrinį šedevrą. Plačiau kalbant apie šį mūsų jaunosios kartos baritoną, kuris jau nuo 2019 m. yra LNOBT operos solistų trupės narys, pasakyčiau, kad visi mano matyti jo darbai scenoje pasižymi ne tik puikia vokaline meistryste, įgimtu balso spalvingumu, bet ir puikia scenine laikysena, išbaigta, profesionalia dramine aktoryste.
O štai jo vėliau sudainuota populiarioji Figaro kavatina iš Gioacchino Rossini „Sevilijos kirpėjo“ gali pretenduoti į geriausių šios klasikinės arijos interpretacijų pavyzdžius, nes čia Steponas Zonys tiesiog pranoko pats save – seniai neteko girdėti tokio ryškaus ir kartu subtilaus Figaro.
Visa koncerto programa man priminė tarsi banguojančią jūrą – kartais audringą, o kitąkart nuteikiančią romantiškiems jausmams. Būtent toks jaudinantis ir nuoširdus buvo Wiktorios Wizner ir Stepono Zonio padainuotas romantiškasis Hanos ir Danilo duetas „Lūpos tyli“ iš Franzo Leháro „Linksmosios našlės“, tiesa, ne originalo, o lietuvių kalba. Kitų originalo kalba atliktų kūrinių fone tai teikė savito žavesio, ypač Wiktorios Wizner dainavimui.
Tikrą audrą sukėlė Wiktorios Wizner atliktas Silvos čardašas iš Imre Kálmáno „Čardašo karalienės“. Koncerte išgirdome ir daugiau puikių duetų – Stepono Zonio ir Monikos Pleškytės Don Žuano ir Cerlinos duetą iš Wolfgango Amadeaus Mozarto „Don Žuano“, Monikos Pleškytės ir Wiktorios Wizner „Gėlių duetą“ iš Léo Delibes´o „Lakmės“, kuriame itin subtiliai ir tiksliai „sukibo“ Monikos ir Wiktorios balsai.
Koncerto pabaigoje, pagal geriausias operos gala koncertų tradicijas, scenoje pasirodė visi trys solistai ir pabandė konkuruoti su garsiausiais pasaulio tenorais, padainuodami populiariąją Agustíno Laros „Granadą“ ir dar labiau žinomą bei publikos mėgstamą Luigi Denzos „Funikulì, funikulà“.
Apibendrindamas lakoniškus įspūdžius, turiu ir noriu pasidžiaugti, kad Anykščiai turi jaukią kultūrinę erdvę miesto viduryje – Anykščių kultūros centrą, įstaigą, kuri traukia ne tik ryškia architektūra, bet ir įdomiu turiniu. O trečiasis jauniesiems atlikėjams skirtas festivalis yra reikšmingas organizatorių laimėjimas, leidžiantis tikėtis, kad festivalio pabaigos koncertas yra ne pabaiga, o puiki nauja pradžia naujiesiems talentams ir Anykščiams.
Tomas
BAKUČIONIS