Slaptas kompozitorės Audronės Žigaitytės-Nekrošienės gyvenimas
Dr. Ina Dagytė-Mituzienė
Skiriu Lietuvos muzikų sąjungos 90-mečiui ir žurnalo „Muzikos barai“ įsteigimo 95-mečiui
Pagaliau ryžausi parašyti apie Aud-
ronę Žigaitytę-Nekrošienę. Dažnas lengviau imasi toliau, o ne arti esančio. Priežasčių apstu, bet ties jomis nesustosime. Juk nutariau – rašau. Šį žmogų pažįstu daugiau nei ketvirtį amžiaus. Būtent – pažįstu žmogų. Jo profesiją, pareigas, nuopelnus, kaip ir kai kurias silpnybes, – žinau. Kai kas iš minėtų dedamųjų žengs drauge ir šio teksto eilutėmis arba tarp jų, bet ne tai svarbiausia.
Neatsitiktinai pavadinimas kreipia skaitytojo mintį į slaptą kompozitorės gyvenimą. Renkuosi ne akademinio lauko formatą, nors abi jam priklausome. Tik mūsų profesiniai žvilgsniai skirtingi. Audronė jau keturis dešimtmečius profesorišku žvilgsniu narsto operą ir kompoziciją, pasitelkdama meno analizės ir dekonstravimo įrankius. Aš, socialinių mokslų daktarė, ne vieną dešimtmetį komunikaciniu aspektu analizavau mokslo sistemų transformacijas ir iki šiol smagiai riedu analizės–sintezės, integralumo ir savivokos taikomaisiais vingiais.
Jei rinkčiausi mokslinio straipsnio formatą, turėčiau stabtelėti ties sąvokomis. Mokslo žmonės žino: jei nori pristabdyti proceso vyksmą – imkis detalizuoti sąvokas. Pačios sąvokos čia nekaltos – jos yra svarbūs išeities pozicijų vektoriai. Informacinį triukšmą kuria ne sąvokos, o žmonės. Žiūrėk, ir iškyla pavojus drauge skęsti cituojamų autorių ir reikšmių jūroje, tikslinant, ką reiškia „slaptas“, o ką „atviras“, kur prasideda „viešas“, o kur baigiasi „privatus“ – reikalas, dėmuo, gyvenimas. O dar pridėkime tokį šiandien populiarų tarpdisciplininį, tarptautinį, tarpvietinį – ar dar kokį kitą „tarp“ – kontekstą. Kas tada būtų? Ogi mums jau įprasta painiava.
Todėl dažnas, pasakęs, kad parašys ką nors apie „slaptą“, – jo ir imasi. Skaitytojas patenkinamas, kai išgirsta apie ką nors slepiamo, nutylėto, bet baugaus arba pikantiško. Beje, stebina tai, kad tiek daug skaitytojų nepavargdami tebesidomi pasikartojančiais „slaptais“ vadinamųjų žinomų žmonių įvykiais – vedybomis ir skyrybomis, praturtėjimais ir bankrotais, kitais panašiais dalykais, kuriais taip uoliai juos aprūpina didžioji dalis žiniasklaidos kanalų.
Na, jei taip domisi, tai gal ir pradėkime vardinti slaptas – nuslėptas ar įslaptintas – Audronės gyvenimo ypatybes. Ar rasime ką įdomaus? Vedybos – vienerios, vyras vis tas pats – dailininkas Arvydas Nekrošius. Erzelio tarp sutuoktinių pasitaiko, bet skyrybomis kol kas nekvepia. O ir laiko nėra – ir būty, ir buity jiedu dviese, vienas kitam pagalbininkai. Jei ne iš noro, tai iš reikalo. Ranka paduot ir iki auksinio jubiliejaus. Užaugino dvi dukras – Kotryną ir Benigną. Abi savarankiškos. Anūkė viena. Vykusi. Gaila, kad tolokai – Paryžiuje.
Nekrošių poros gyvenamasis namas, beje, teiktų slaptumui naudingų vilčių – juk Vilniaus Žvėryne, greta Kompozitorių sąjungos. Bet paveldėtas, svariomis rekonstrukcijomis nepasižymėjęs. Iš šio vėjų perpučiamo namo, džiuginusio, kaip ir kiti greta esantys, linksmomis istorijomis apie kompozitorių tarpusavio pretenzijas dėl nužiūrėto/nugirsto leitmotyvo, Audronė Žigaitytė – vienturtė Rimvydo ir Aldonos Žigaičių dukra – ėjo semtis žinių, įgūdžių ir į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, ir į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Šiame name ji negyveno tik tuos kelerius metus, kai vadovavo Klaipėdos muzikiniam teatrui. Reikia pripažinti, kad tas jos gyvenimo laikotarpis sulaukė gausaus dėmesio iš skandalų ištroškusios publikos, buvo plačiai nušviestas ir regioninėje, ir nacionalinėje spaudoje. Bet buvo. Jau žinome. Tai kur tas slaptas Audronės Žigaitytės gyvenimas ir jo detalių atskleidimas? „Duokite greičiau, nes jau pavargome laukti. Juk žadėjote“, – pasakys dar likę keli skaitytojai.
Ne, gerbiamieji. Nesate apgaudinėjami. Įvadinės mintys buvo reikalingos. Nes visas šio straipsnio įdomumas ir išskirtinė Audronės gyvenimo ypatybė štai kokia: slapta yra tai, kas galėtų/turėtų būti vieša – aptariama, keliautų „iš lūpų į lūpas“ ar – kai kas greta to – „iš puslapio į puslapį“, siekiant viešinti, puoselėti toliaregiško ir tvaraus veikimo savam kultūros lauke, tarkim, pavyzdį. Tame veikime – valstybinių ir visuomeninių meno organizacijų efektyvios sąveikos paieškos, skirtingų kartų menininkų telkimas, jaunimo įveiklinimas, senimo globa su mintim apie jų pasiekto lygio atitiktį, to vertą jų globos aplinką. O veikimo instrumentų arsenale vyrauja gana kuklūs jos, kaip Lietuvos muzikų sąjungos prezidentės, žurnalo „Muzikos barai“ leidėjos ir redaktorės, Muzikos svetainės vedėjos, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorės, resursai ir pajėgos, menkai koreliuojantys su užmojais ir jų realizavimu.
Apžvelgus su tema susijusį publikacijų lauką, nustebino, kad rengiamas straipsnis apie ties septyniasdešimtmečio riba stovinčią kompozitorę, profesorę, muzikinio gyvenimo strategę, vadybininkę, ilgametę profesionaliajai muzikai skirto žurnalo leidėją ir redaktorę pretenduotų patekti į pirmąjį išorinio žvilgsnio trejetuką (aplenkiant keletą interviu).
Rašančiojo gyvybingasis molis yra žodis, muziką kuriančiojo – natos. Ir vieniems, ir kitiems aktuali yra ar turėtų būti struktūra. Tad pabandykime tam parinkti bendrą rėmą. Išgryninau septynias „slapto“ kompozitorės Audronės Žigaitytės gyvenimo pozicijas – teapjungia jas septynios natos. Kaip gamoje – do-re-mi-fa-sol-la-si.
- „Aš žinau tai iš natų“
Šį teiginį girdėjau iš Audronės ne vieną kartą. Dažniausiai tai būdavo po koncerto ar muzikinio spektaklio, kai kas nors iš greta esančių išsakydavo vertinančią frazę, pasiremdamas kito žinomo žmogaus nuomone ar pažerdamas pluoštą citatų iš įvairių anksčiau skelbtų publikacijų. Kelios poros akių klausiamai, o kai kurios abejojančiai pažvelgdavo į Audronę. Tie, kurie žinojo slaptą jos pomėgį keltis kiekvieną dieną penktą valandą ryto ir iki pietų pagrindinį laiką skirti darbui – partitūrų studijoms, šaltinių analizei, kūrybai, – nereikalaudavo argumentų išsakytajam teiginiui, kuriuo būdavo grindžiama jos nuomonė apie drauge išgirstą simfoniją ar operą.
Šia proga priminsiu visiems žinomą anekdotinę situaciją, kai anuomet tūlas studentas per egzaminą vieną po kito cituodavo autorius, nurodydamas ir knygų pavadinimus, ir net leidimo metus, leidėjus. Nūdien jau kitas tūlas studentas (ir ne tik jis) neretai mesteli nusavintą mintį, retkarčiais pridėdamas: berods, panašiai sakė garsus italų ar britų muzikos tyrėjas, tuoj prisiminsiu… Tačiau itin retai koncerto pertraukos metu ar po jo, dar fojė, išgirsi balsus, kurie kalba apie išgirsto-pamatyto esmę ir remiasi pirminiais šaltiniais. Pirminiai šaltiniai, deja, nėra paklausūs, juos į šoną stumia interpretacijos, nuomonės. Nukenčia ne šaltiniai – save nuskriaudžia vartotojai. Tad meilė ir pagarba pirminiams šaltiniams šiuo atveju gali būti įvardijama kaip slapto slapto Audronės gyvenimo dedamoji.
- „Į operą reikia eiti paverkti“
Pažvelgus į galingą dabartinį Audronės stotą, kurį laiką sunku patikėti, kad šis žmogus būtų linkęs ašaroti. Bendravimo kelyje įsitikinau – ašaroja. Dėl įvairių priežasčių. Kartais man suprantamų, o kartais ir tokių, kurių nelaikau reikšmingomis. Opera ją apglėbia ir pravirkdo. Geruoju atveju – kaip visuma. Kartais dėl muzikinės frazės ar atlikėjo balso grožio, rečiau – dėl dramaturgijos, kuriai operos žinovė, analitikė yra itin jautri. Beje, teko matyti, kad drauge stebėtuose spektakliuose būtent spektaklio dramaturgija dažnai ją supykdo. Ypač kraštutinumai. Pasinaudosiu visiems žinomu pavyzdžiu vienam iš kraštutinumų apibūdinti: sakoma, taip gerai „pastatė“ operą, kad herojai, kur pirmame veiksme stovėjo, ten ketvirtame ir liko. Ir atvirkščiai – opera buvo taip sumoderninta, sušiuolaikinta, kad libretas virto nuo kojų ant galvos, o atlikėjai buvo įvelti į alogiškų veiksmų sūkurį.
Integraliai suvokti muzikos ir libreto sąveiką, vyksmo logiką, kontekstų, ypač istorinio ir modernaus, dermės niuansus, ilgus dešimtmečius nenuilstamai analizuoti operą, o nūdien skristi tai į vieną, tai į kitą pasaulio sostinę, kad pamatytų naujus operos pastatymus, – didelė slapta Audronės aistra. Kol kas ji (žinančiųjų apmaudui) netapo operos dramaturgijai skirta monografija, kuri jos pačios ir potencialių leidėjų pastangomis leistų pereiti iš slapto būvio į viešą. Teisybės dėlei reikia pridurti, kad tam tikra „išeiga“ yra – Audronė Žigaitytė savo žiniomis mielai dalijasi su pulkeliu simfoninio dirigavimo specialybės studentų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, viešuose pasisakymuose. Dažnai išsamius kompozitorės komentarus galima išgirsti Muzikos svetainėje, daugelį metų puoselėjamoje kaip struktūrinė jos vadovaujamos Lietuvos muzikų sąjungos dalis.
Mes matome ir girdime rezultatą – turiningą kalbėjimą, dažniausiai taiklias replikas. Jei esame greta daugelį metų – stebime vyksmo tęstinumą ir nuoseklumą. Audronė Lietuvos muzikų sąjungai vadovauja 16 metų, o žurnalo „Muzikos barai“ vairą rankose laiko nuo 1998-ųjų (žinia, atkurtas žurnalas buvo 1989-aisiais). Ir tai ne pareigos, kurias reikia „užimti“. Tai darbas, kurį reikia atlikti. Norėti ir gebėti. Slaptas lieka šiai misijai skiriamas laikas, pasirengimo ir vykdymo intensyvumas, peripetijos.
- „Jeigu nesupranta TIE, supras KITI“
Čia skyrelis apie slaptą Audronės Žigaitytės polinkį į inovatyvumą, kuris turi ir viešą raišką. Dėl savo itin ryškaus darboholiško veikimo būdo, kurio nepaveikė per įvairius kanalus sklindantys kvietimai atsisakyti perfekcionizmo, mažinti darbo krūvį, ilsėtis, ilsėtis ir nesukti sau galvos, ji priėmė šiuolaikinį kultūros vystymo per projektus iššūkį ir nuolat siunčia kultūrai finansus skirstančioms institucijoms gausų paraiškų srautą Muzikų sąjungos projektams.
Pratęsiant ašarojimo temą, tenka pripažinti, kad būtent kultūrą administruojančios organizacijos daugeliu atvejų nepaaiškinamai virkdė ir tebevirkdo šio teksto heroję. Kartais tarp sumanymo ir jo likimo atsistoja… didžiosios raidės. Ne perkeltine prasme – projekto pavadinime. Jas reikia pakeisti, tačiau sistema to padaryti neleidžia. O galimo atmetimo grėsmė lieka. Kompozitorė, žinanti, ką keičia vienintelė nata partitūroje, dabar turi aiškintis raidžių dydį paraiškoje. Ir tam skiriamas tas pats gyvenimo laikas.
O man lieka pastebėti, kad šitos Audronės ašaros bene svariausiai prisideda prie jos slapto gyvenimo intensyvumo. Ji yra žmogus, nelinkęs pasiduoti. Tad nutarusi steigti savąjį Medijų operos teatrą, kuriam atgarsio nerado tarp kultūros vadybininkų, ji su šia materializuota idėja kreipėsi į Ekonomikos ir inovacijų ministeriją ir laimėjo ne tik konkursą. Šiandien Medijų operos teatras yra patentuotas ir vienintelis toks teatras Europoje. Debiutavo „Traviata“, pratęsė „Rigoletu“, kartu su Čiurlioniu tarė: „Matau muziką“, rengiasi nacionalinės operos šiame teatre premjerai.
- „Vis girdžiu: Audrone, pradėk mylėti save. O aš ir myliu save – dirbu man patinkantį darbą“
Tai dabar apie savas Audronės meiles. Aišku, čia itin svarbi kūryba ir kūrėjai. Jei būčiau muzikologė, matyt, imčiausi šiai sričiai būdingo instrumentarijaus, jį taikydama sluoksnis po sluoksnio atskleisčiau atskirų kūrinių, visų pirma operų „Mažvydas“ (1988), „Žilvinas ir Eglė“ (2002), „Praregėjimas“ (2005), „Frank’Einstainas – XXI amžius“ (2010), ypatumus, ieškočiau jų vietos mūsų nacionalinės operos vyksmo sraute, bandyčiau susivokti tarp išgryninto muzikinio ego ir įtakų. Bet man svarbu tai, į ką dažnai kreipiamas menkesnis dėmesys – kūrėjas, žmogus.
Skaitydami įvairių autorių parengtas rašytojų, kompozitorių, dailininkų biografijas stebime, kad pripažintųjų dar jų pačių gyvenamuoju laikotarpiu – nedaug. Kaip ir miške – kreivų medžių visada daugiau nei tiesių. Bet kūryboje kas pasakys, kuris medis tiesus? Gal kaip tik kreivumas slepia išskirtinumą, verčia ieškoti jo atsiradimo priežasčių, šaknų.
Būtų neapdairu kalbėti apie Audronės meiles konstatuojamuoju tonu. Pernelyg subtili ir asmeniška sritis. Apsiribosiu vienu kitu epizodu. Važiuojame į Kazlų Rūdą. Šalia pagrindinio kelionės tikslo per pasakojimą, artefaktus lyg pro rūko skraistę iškyla Audronės senelis vargonininkas, senelių namai ir jos vaikystė, tėvo kompozitoriaus paveikslas, ją supę muzikai. Ir supranti – ji nekalba apie dinastiją kūryboje, o ja gyvena. Remiasi ne į svetimas, bet į savas šaknis. Plačiąja prasme.
Ir šiame globaliai suprantamos muzikinės kalbos, pažinimo, kūrybos sraute ne atskirai, ne vienišai stovi pasaulio ir jos didieji – Richardas Wagneris ir Gustavas Mahleris. Prisimenu Audronės itin savitą žvilgsnį – tiesa, švystelintį retai. Tada ji žiūri lyg į tave, o akyse – jausmų upė. Tąkart pridūrė: taip, Wagneris man svarbus, jo muzika – pati meilė. Bet Mahleris svarbesnis – tai skausmo atodangos.
Vėl grįžtu prie minties apie patinkantį darbą. Audronės asmenybėje justi ritualo trauka ir galia. Darbo veiksmas kaip ritualas, vyksmas padeda siekti rezultato, o rezultatas turi aukštos natos tikslą. Kas ilgokai buvo šalia, gali prisiminti jos – ne tik muzikos, bet ir gyvenimo kūrėjos – atidumą detalei. Kasdienybėje taip pat. Kaip pietūs dvyliktą, paruošti pagal kruopščiai atrinktą scenarijų – produktų, receptūros, gamybos, pateikimo. Gali būti detalė kaip dovana. Menu praeitas Velykas – skambanti „Parsifalio“ ištrauka automobilio salone ir aistringai išsakytas noras, kad Vilniuje ši muzika galėtų skambėti kaip su visu pasauliu vienijantis velykinis ritualas.
SOL. „Kai turi ką pasakyti, randi kaip“
Dar viena slapta – gal geriau sakyti įslaptinta – Audronės Žigaitytės meilė – slapyvardžiai ir, jais prisidengus, savos tiesos išsakymas spaudoje. Pasinaudosiu autorės teise bent vieną iš pasirinktų epizodų apie Audronės Žigaitytės-Nekrošienės slaptą gyvenimą aptarti trumpai. Kodėl? Jis pats aiškiausias ir rašančiam, ir skaitančiam. Nemanau, kad imdamasi muzikos kritikės, muzikinio gyvenimo reiškinių analitikės plunksnos, Audronė norėjo erzinti muzikologus. Aišku, sutinku, kad žmogaus daugiabriauniškumas, veiksmų ir rezultatų gausa dažnai išprovokuoja aiškią apibrėžtį turinčių bendruomenių ar atskirų profesionalų ne itin palankias reakcijas. Tenka pripažinti tokią situaciją ir šiuo atveju. Bet šis žmogus ne tik norėjo/nori, bet ir galėjo/gali motyvuotai analizuoti, vertinti, pažvelgti į reiškinį netikėtu rakursu. Tai suteikia teisę Andriui Žarai, Ryčiui Naktiniui, Kotrynai Lukošiūtei, Martynui Valančiui drąsiai žvelgti anapus laikraščio ar žurnalo puslapio Audronės Žigaitytės-Nekrošienės akimis.
- „Ne vieną savo kuruojamą sritį siūliau perimti kitiems. Neima. Gal žinote kodėl?“
Bet ką ji gali pasiūlyti perimti? Darbą – taip. Atsakomybę – taip. Administravimo prievolių sąrašą – ilgą. O atlyginimą už visa tai? Štai čia ir prasideda tikroji paslaptis: darbui atlikti lėšų nėra, bet jis privalo būti atliktas.
Štai žurnalas „Muzikos barai“ Audronės rankose jau 28 metai – nuo pavadinimo, numerio koncepcijos, straipsnių autorių atrankos, dažniausiai altruistinio motyvavimo, redagavimo, dizaino, spaudos, prenumeratos iki visos leidinio judėjimo logistikos. Ir tai tik viena jos kuruojamų sričių.
Tad paslaptis „kodėl neima?“ gal nėra tokia jau paslaptinga. Perimti siūloma ne pareigybė, o atsakomybė; ne darbo vieta, o darbas. Tokiam darbui reikia profesinės kompetencijos, laiko ir žmogaus, pasirengusio prisiimti atsakomybę, tačiau sistema kažkodėl tikisi, kad visa tai atsiras savaime – be tam sukurtos darbo vietos ir jai reikalingų išteklių.
Audronė vis dar klausia: „Kodėl neima?“ KITI, regis, atsakymą žino. Tik garsiai sakyti nepatogu.
- „Atrodo, neįmanoma. Bet labai noriu. Ne tik noriu, bet ir darau. Vadinasi, bus“
Paskutinis skyrelis apie svajones savarankiškai įveiklinantį žmogų. Ji norėjo ir tebenori operos teatro Klaipėdoje. Lietuviškojo Bairoito. Wagnerio operos teatras Bairote – tik prototipas, kurį ji išnagrinėjo realiu laiku pačiame Bairote – ir fiziškai, ir dvasiškai. Tai teatras, kuris prasideda ne nuo rūbinės, o kur kas anksčiau. Kur apgalvota ir tinkamai funkcionuoja kiekviena detalė – teatro kuriamas turinys, jo kokybė, autoriai ir atlikėjai, lygia greta teatro eksterjeras, interjeras, laikysena, ritualai, publika ir t. t. Pagal sumanymo gylį ir plotį į šias dienas laiko mašina „įkeltas“ Wagneris turėtų pripažinti ambicingą Žigaitytės užmojį. Ambicingumo panašumai vienija. Skiria kiti dalykai. Wagneris teatrą statė savo operoms.
Audronė savojo „Nibelungo žiedo“ (kol kas) neturi. Bet turi slaptą norą – per tokio pobūdžio teatrą aprėpti operos pasaulį nuo startinio Monteverdi, giliai žvelgiant į pripažintąją klasiką: tą patį jos aistringai gerbiamą ir mylimą Wagnerį, dramą ir muziką į neperskiriamą vienį sulydžiusį Puccini, daugiau nei melodingą Verdi ir t. t., ir t. t. Ji galvoja ir apie baltiškoje erdvėje gimusių operų ilgalaikę egzistenciją.
Nori daugiau – teatro ne tik sau. Naujo ne tik sienomis, bet logikos ir talento visuma grįsto teatro Klaipėdai, Lietuvai, Šiaurės Rytų Europai. Didingo traukos centro.
Ir ji metodiškai veikia toliau – klebena įvairias duris. Vienos atsidaro, kitos ne. Derindama savo slaptą gyvenimą su viešu, kompozitorė ir nepriklausoma kultūros strategė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė išmoko – durys atsidaro ir užsidaro, tačiau veikia ir nuveikia žmonės. Jei tokių, kokių reikia, nerandi šiandien, gali rasti ar išsiugdyti rytoj.
Ir pabaigai.
Kompozitorė Audronė Žigaitytė ne tik klausosi Gioacchino Rossini tariamai žaismingų operų, bet ir žino pamokomą jo istoriją. XIX a. pirmoji pusė. Keldami kompozitoriaus Rossini ausims ir smegenims sunkiai ištveriamą triukšmą, į kasdienio gyvenimo rutiną veržiasi traukiniai, garlaiviai ir visokios kitokios mašinos. Jis nenori, o gal ir negali suprasti modernaus pasaulio. Tai, kas jam nepatinka, gilina depresiją. Tai, kas nepatinka Žigaitytei, per ašaras ar įsiūtį varo pirmyn.
Ne, ji nenori antroje gyvenimo pusėje apsiriboti smulkių kūrinėlių fortepijonui komponavimu kaip senstelėjęs Rossini. Gal kai kam ir šiandieninėje Lietuvoje pakanka to smulkaus ir jaukų sotumą skatinančių minipjesių. Tada prisiminkime, siūlome: Gioacchino Rossini. Keturi užkandžiai: Ridikėliai. Ančiuviai. Agurkėliai. Sviestas.
Audronė tiesia ranką jaunatviškajam Rossini, kuriam šlovės valandą draugai norėjo pastatyti paminklą. Paklausęs, kiek tai kainuos, ir išgirdęs itin solidžią sumą, jis atsakė: mieliau norėtų pusės sumos grynaisiais, o už antrąją pusę pats pastovėtų ant pjedestalo.
Negalėčiau garantuoti dėl vienokių ar kitokių Audronės norų, tačiau viena žinau tikrai – duokite jai ne mažiau solidžią nei tais laikais Rossini žadėtą sumą – ir ant pjedestalo ji nestovės. Pinigai bus paleisti į darbą. Gal net į naujos kartos operos teatro statybą Klaipėdoje, Lietuvoje, Europoje.
O kol kas ji tvirčiau suspaudžia delne naujausią savo slaptų vizijų ir realių darbų pašnekovą – telefoninį DI. Su juo aptaria idėjas, tikrina sprendimus, nepaiso kalbos barjerų ir atstumų. Tačiau net globaliausių užmojų akivaizdoje nepaleidžia savo šaknų ir gyvos tradicijos dėl vienadienio naujumo.
***
UŽRAŠYTA. IŠLEISTA. IŠSAUGOTA.
„Muzikos barai“ – 350 numerių Audronės Žigaitytės-Nekrošienės redagavimo laikotarpiu 1998–2026 m. Iki 1998 m. „Muzikos barai“ buvo leidžiami kaip laikraštis, 1998 m. tapo žurnalu, nuo 2000 m. pradėti leisti su kompaktinėmis plokštelėmis, nuo 2016 m. taikomas konvergencijos principas – spauda susieta su internete skelbiamu garso, vaizdo ir fotografijų turiniu, o nuo 2025 m. straipsnius lydi santraukos anglų kalba.
„Lithuanian Music Review“ (2001) – specialus Lietuvos muzikai skirtas leidinys anglų kalba, išleistas 5000 egzempliorių tiražu su 2 kompaktinėmis plokštelėmis. Leidinys išsiųstas užsienio festivaliams, koncertinėms įstaigoms, muzikų draugijoms ir partneriams; dalis tuomet užmegztų ryšių gyvuoja iki šiol.
Suskaitmenintas visas „Muzikos barų“ archyvas nuo 1931 metų, viešai prieinamas Lietuvos muzikų sąjungos interneto svetainėje.
Daugiau kaip 800 autorinių straipsnių (1991–2026) – „Muzikos baruose“, kultūros spaudoje, dienraščiuose ir kitose žiniasklaidos priemonėse. 2001 m. už publicistikos darbus kultūros temomis skirta Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premija.
8 knygos – 7 sudaryti ir išleisti Lietuvos muzikų sąjungos leidiniai bei autorinė knyga „Ieškokite operos“.
135 kompaktinės plokštelės ir 5 DVD – 130 Lietuvos muzikų sąjungos ir 5 Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro CD. 3 DVD skirti Didžiajam muzikų paradui, po vieną – Juozo Karoso 115-mečio koncertui ir koncertui „Sugrįšiu prieš Kalėdas“ Bernardinų bažnyčioje. CD leidyba sukataloguota, didžioji dalis garso įrašų paskelbta LMS interneto svetainės garso ir vaizdo galerijose.
359 LMS narių veiklos profiliai ir 87 rubrikos „Jie išėjo“ profiliai – nuolat pildomas Lietuvos muzikų kūrybinės veiklos ir profesinės atminties archyvas, papildomas tekstine, fotografine, garso ir vaizdo medžiaga.
SUKURTA. IŠGIRSTA. PAMATYTA.
4 operos: „Mažvydas“ (1988), „Žilvinas ir Eglė“ (2002), „Praregėjimas, arba puota maro metu“ (2005), „Frank’Einstainas – XXI amžius“ (2010). Pirmųjų trijų operų libretus sukūrė pati kompozitorė; „Frank’Einstaino – XXI amžius“ libreto autoriai – AN (Audronė ir Arvydas Nekrošiai). „Mažvydo“ prologas ir I paveikslas 1983 m. įvertinti Tarptautiniame jaunųjų kompozitorių konkurse, o baigta opera 1988 m. pelnė „Kultūros barų“ premiją „Metų kūrinys“.
Trijų operų – „Mažvydo“, „Žilvino ir Eglės“ ir „Praregėjimo“ – garso ir vaizdo įrašai išleisti atskiromis laikmenomis. „Frank’Einstainas – XXI amžius“ įrašytas LRT, tačiau autorės sprendimu neišleistas – kūrinį ketinama dar tobulinti. Visų keturių operų įrašai saugomi LRT archyvuose, operos transliuotos per radiją ir televiziją.
Nuo lėlių operos – į medijų dramaturgiją. 2003 m. Lėlių operos teatre „Primadona“ pradėtos operos, lėlės, vaizdo ir garso įrašo jungimo paieškos. Jos tęstos „Traviata-95“ (2015) ir „Rigoletu“ (2022). 2023 m. įsteigtas Medijų operos teatras „Primadona“, o 2025–2026 m. sukurtos „Čiurlionio erdvės“ ir medijų opera „Čiurlionis: matau muziką“, jungianti M. K. Čiurlionio muziką, daugiau kaip 200 jo tapybos kūrinių, projekcijas, šviesą, erdvę ir sceninius elementus.
„Orkestro stilių istorija“ – skambanti antologija. Daugelį metų kaupta medžiaga, jungianti orkestro raidos istoriją su muzika ir jos skambesiu, šiuo metu redaguojama ir rengiama leidybai.
Operos dramaturgijos studija. Ilgamečių operos analizės, pedagogikos ir kūrybinės praktikos pagrindu rengiama studija apie operos dramaturgijos transformaciją – nuo konfliktu ir veiksmu grindžiamos struktūros iki būsenų dramaturgijos. Teoriniai tyrimai siejami su praktine medijų dramaturgijos samprata.
Sugrįžimas prie „Mažvydo“. Beveik po keturių dešimtmečių pradėtas naujas pirmosios operos kūrybinis etapas – išsaugant muzikinės partitūros tapatybę ir kuriant jos vaizdo, šviesos, erdvės bei sceninių elementų dramaturgiją Medijų operos teatrui.
SUMANYTA. SUBURTA. ĮVYKĘ.
Nuo Didžiojo muzikų parado – iki Didžiosios muzikų šventės. 1997–2016 m. kasmet rengtas Didysis muzikų paradas. Pirmasis, 10 valandų trukmės akademinės muzikos koncertas-maratonas, įrašytas į Lietuvos rekordų knygą. Paradui pasirinkta spalio 1-oji – Pasaulinė muzikos diena; vėliau paaiškėjo, kad būtent 1931 m. spalio 1 d. išleistas ir pirmasis „Muzikos barų“ numeris. 1997–2011 m. Paradas vyko Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, 2012–2015 m., sustiprinus teatrališką renginio dramaturgiją, – LRT Didžiojoje studijoje, 2016 m. sugrįžo į Filharmoniją. Nuo 2017 m. tradicija tęsiama kaip kasmetinė Didžioji muzikų šventė.
„Auksinis diskas“ – nuo 2001 m. Didžiojo muzikų parado metu pradėti teikti LMS apdovanojimai dainininkui solistui, instrumentalistui solistui, ansambliui ar kolektyvui ir džiazo muzikos atlikėjui; nuo 2024 m. – ir už viso gyvenimo nuopelnus. Laureatams teikiama skulptūrėlė-smuiko raktas, leistos jų įrašų auksinės metalizacijos kompaktinės plokštelės.
„Muzikos barams“ – 70, 2001. Jubiliejui Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje surengta žurnalo istorijos paroda, Vilniaus rotušėje – konferencija; šventinę programą papildė Didysis muzikų paradas.
Tytuvėnai, 2005. II Tytuvėnų festivalio meno vadovė – 39 renginiai. Tarp išskirtinių projektų – netradicinės sudėties Mozarto „Requiem“: keturi solistai, styginių kvartetas su kontrabosu ir autentiški senieji pučiamieji – be choro; dirigavo Andres Mustonen. Koncertas įrašytas, jo CD 1000 egzempliorių tiražu išleistas su „Muzikos barais“. Tytuvėnų vienuolyno kieme pastatyta opera „Praregėjimas, arba puota maro metu“, vėliau parodyta Joniškio bažnyčioje ir Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčios kieme.
Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, 2005–2010. Per penkerius vadovavimo metus – 27 premjeros, 33 koncertinės programos ir keturi kasmetiniai festivaliai. Pirmą kartą Lietuvoje pastatyti Monteverdi „Orfėjas“ ir „Popėjos karūnavimas“, Debussy „Pelėjas ir Melisanda“; inicijuoti nacionalinei muzikinei dramaturgijai skirtas festivalis OPERA.LT, „Operos akademija“, nauji repertuaro rodymo ir audiovizualiniai modeliai. Dalis koncertinių programų kurta kaip teatralizuoti muzikiniai reginiai. Nuo pirmųjų vadovavimo metų plėtota „Scenos ant vandens“ idėja, 2010 m. išaugusi į „Operos bastioną“ – festivalio „Muzikinis pajūris“ atšaką Jonų kalnelio saloje, vandens apsuptyje. Sukurtas „Muzikinis keltas“ – kultūrinio turizmo pramoga Kuršių mariose, kurioje muzika, kelto maršrutas ir gamtos vyksmas jungti į vieną dramaturgiją. Parengta naujo muzikinio teatro Klaipėdoje koncepcija ir galimybių studija – alternatyva senojo teatro rekonstrukcijai.
Birštono vasaros menų akademija – nuo 2011 m. Meistriškumo kursai, koncertai, susitikimai ir skirtingų kartų muzikų kūrybinė bendrystė. 2014 m. Birštone sukurti šeši teatralizuoti instrumentiniai spektakliai, vėliau rodyti įvairiose Lietuvos vietose.
Medijų operos teatro erdvė. Nuo 2016 m. kartu su „Traviatos“ transformacijomis pamažu formuota teatro erdvė remontuojamose LMS patalpose. 2019 m. scenos dėžutei užleistas LMS prezidentės kabinetas ir įrengta 50 vietų žiūrovų erdvė.
Stanisław Moniuszko 200, 2019. Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos muzikus bei tyrėjus sujungęs tarptautinis renginių kompleksas Lietuvoje ir Baltarusijoje – konferencijos ir keturios koncertinės programos. Specialiame „Muzikos barų“ numeryje publikuoti konferencijų pranešimai, parengtas angliškas įdėklas, išleista pianisto Andriaus Vasiliausko kompaktinė plokštelė.
Muzikos svetainė – nuo 2020 m. Beethoveno 250-mečiui surengtas koncertas-maratonas tapo ir naujos erdvės išbandymu: atvėrus langus į Gedimino prospektą, Beethoveno muzika pasklido po aplinkinį kvartalą. Koncerte išbandytas skolintas fortepijonas; 2021 m. Muzikos svetainę pasiekė Sauliaus Sondeckio fortepijonas. Šiandien LMS būstinėje reguliariai vyksta koncertai, susitikimai, įrašų perklausos ir peržiūros dviejose erdvėse – 40 vietų Muzikos svetainėje ir 50 vietų Medijų operos teatre.
„Nessun dorma… Niekas nemiega“ – nuo 2024 m. Nakties koncertų maratono festivalis, tęsiantis Didžiojo muzikų parado ir vėlesnių 6–7 valandų „Impresijų nakties“ maratonų tradiciją. Muzikos svetainėje iki vėlaus vakaro susitinka skirtingų kartų atlikėjai, vilniečiai ir miesto svečiai.
Daugelis čia išvardytų darbų įgyvendinti kartu su dailininku Arvydu Nekrošiumi – ir buity, ir būty.
Abstract
In The Secret Life of Composer Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, Dr. Ina Dagytė-Mituzienė explores the lesser-known dimensions of a Lithuanian composer, opera dramaturgy scholar and cultural leader. Structured around the seven notes of the musical scale, the essay reveals the dedication, intellectual independence and personal commitment behind decades of artistic creation, music journalism, cultural initiatives and institution-building. Its central paradox is that Žigaitytė-Nekrošienė’s supposedly “secret” life consists largely of work whose cultural significance deserves far greater public recognition.